Į pirmą puslapį
Šv. Mišios
Sekmadieniais
       8.30 val.  - lenkų kalba
     10.00 val. - gieda jaunimo grupė
     11.30 val. - gieda sumos choras
     15.00 val. - lotynų kalba, Romos rito ekstraordinarine forma
     18.00 val. - gieda sekmadieninė šlovinimo grupė

Pirmadieniais     18 val.
Antradieniais      18 val.
Trečiadieniais     18 val.
Ketvirtadieniais 18 val.
Penktadieniais   18 val.
Šeštadieniais     10 ir 18 val. 
Dėl atskirų rytinių šv. Mišių darbo dienomis kreiptis asmeniškai.

 

Sakramentai

 

    

Evangelijos žinios jubiliejus

Neokatechumenų bendruomenė „Kelias“

Bendruomenės nariai prie Šiluvos Dievo Motinos paveikslo kopijosKauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijoje neokatechumenų bendruomenė gyvuoja jau šeštus metus. Po pirmųjų katechezių bendruomenėje liko 10-12 narių. Per penkerius metus mūsų bendruomenė išaugo ir dabar jau vienija apie 30 įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių. Bendruomenę papildė šeimos, jaunimas, vyrai ir moterys, kurie nori geriau suprasti Šventą Raštą, pagilinti savo tikėjimą, pasisemti jėgų nelengvame krikščionio gyvenime.

Bendruomenė renkasi trečiadieniais į Žodžio liturgijas, o šeštadieniais švenčiame Eucharistiją.

Kartą per mėnesį,  visada tik sekmadieniais, renkamės į konvivencijas: meldžiamės, giedame giesmes, dalinamės patirtimi. Burtų keliu bendruomenės nariai susiskirsto į 3–4 grupeles po 4–5 žmones. Kiekvieną savaitę vis kita grupelė, trečiadienio liturgijai parenka Žodį ir keturis skaitinius iš Šventojo Rašto, kurie skaitomi liturgijos metu. Kiekvieną skaitinį palydi giesmė.

Atsakinga – Jūratė Kirstukienė, tel. 612 47497.

Neokatechumenato bendruomenių kilmė ir trumpa istorija

Pirmoji Neokatechumenato bendruomenė formavosi Madrido vargšų kvartale, II Vatikano susirinkimo metu, trokštant, jog Krikšto malonė skleistųsi gyvenime tų, kurie buvo pakrikštyti kūdikystėje, tačiau, dėl vienų ar kitų priežasčių taip ir netapo sąmoningais Kristaus sekėjais. Ši idėja nuostabiai sutapo su Susirinkimo Tėvų troškimu padaryti Kristaus sužieduotinės Bažnyčios lobius prieinamus visiems, pirmiausia krikščionims. “Kad visas pasaulis, girdėdamas išganymo skelbimą, tikėtų, tikėdamas turėtų vilties, vildamasis - mylėtų.”

Neokatechumenato įkūrėjas Pranciškus Arguello (toliau vadinamas mažybiniu-maloniniu Kiko vardu) gimė 1939 metais turtingų miestiečių šeimoje, Madrido priemiestyje. Tapęs talentingu dailininku, Kiko laimėdavo prizus konkursuose ir parodose.

Savo aplinkoje matydamas didžiulį nesutapimą tarp išpažįstamos katalikybės reikalavimų ir kasdieninės praktikos, jis išgyveno egzistencinę krizę. Nevilties akimirką Kiko maldavo, kad, jeigu Dievas yra, parodytų jam savo gailestingumą. Viešpačiui atsiliepus į Kiko prašymą, patirtis, kurią jam teko išgyventi, buvo tokia ypatinga, jog pakeitė jo gyvenimą. 1959 metais Kiko patyrė asmeninį apreiškimą. Švenčiausioji Mergelė Marija jam sakė, jog reikia kurti krikščionišką bendruomenę panašią į Šventąją šeimą, kuri šlovindama Dievą gyventų nuolankiai ir paprastai, kuri kitą žmogų priimtų kaip Kristų.

Per vienas Kalėdas, Kiko, kaip buvo pratęs, atvyko į savo tėvų namus. Įėjęs į virtuvę, rado verkiančią tarnaitę Bertą, kuri skundėsi, kad jos alkoholikas vyras grasina užmušti sūnų. Išklausęs kraupią moters gyvenimo istoriją, Kiko panoro padėti nelaimingai, devynerius vaikus turinčiai šeimai, gyvenusiai lūšnyne. Jis nuvedė girtuoklį į krikščioniškus kursus. Bertos vyras buvo taip paveiktas, kad kelis mėnesius negėrė, tačiau po kurio laiko grįžo prie savo senų įpročių. Vargšė moteris nepaliko Kiko ramybėje, nuolat maldaudama pagalbos. Galiausiai jaunasis dailininkas pamanė: „Kažin, ar Viešpats Dievas nesako man, jog viską palikčiau ir eičiau gyventi su jais bei jiems padėčiau?”

Palikęs viską, Kiko nuėjo gyventi su ta šeima, kad galėtų apsaugoti vaikus nuo girto tėvo smurto. Čia jaunuolis sutiko daug žmonių gyvenančių, pilną baisių nepriteklių ir nuolatinės kančios gyvenimą. Juose Kiko pamatė nukryžiuotą, kenčiantį Kristų.

Vėliau, atlikdamas karinę tarnybą Afrikoje, jis susipažino su Šarlio de Fuko (Charles de Foucauld (1859-1916)) dvasingumu. Šarlis de Fuko, prancūzų kunigas, vienuolis, gyvenęs tarp tuaregų genčių Alžyro apylinkėse. Jis vertė Evangelijas į tuaregų kalbą. Greta labdaringos veiklos, rengė Tuaregų-Prancūzų ir Prancūzų-Tuaregų kalbų žodynus. Taip ruošdamas dirvą šios musulmoniškos tautelės evangelizacijai. Krikščionybė, Šarlio nuomone, yra labdarybė ir meilė. Tai jis stengėsi liudyti savo gyvenimu. 1908-1909 metais Šarlis de Fuko Prancūzijoje įkūrė pasauliečių bendriją, kurios nariai skaitė Šventą Raštą ir stengėsi gyventi pagal Evangeliją. Įkūrėjas vylėsi, kad šie žmonės savo šiluma, gerumu ir meile taps apaštalais kitiems. 1927 metais pradėta Šarlio de Fuko beatifikacijos byla.

Po karinės tarnybos Kiko pajuto, kad jeigu Kristus rytoj ateitų į žemę antrą kartą, tai norėtų jį surasti po Kryžiumi, t.y. tarp vargšų, kurie labiau kenčia dėl kitų žmonių nuodėmių. Taip Kiko Arguello ryžosi jiems liudyti Kristų, gyvendamas pagal Šarlio de Fuko formulę: tyloje, kontempliacijoje, paprastume, tarp vargšų. Pasiėmęs Šventąjį Raštą, kryžių ir gitarą jis apsigyveno Palomero vargšų kvartale, lūšnoje kur buvo laikomi šunys. Jie šildydavo Kiko šaltomis žiemos naktimis ir lydėdavo jį į darbą. Vietiniams gyventojams smalsaujant, kas tas keistuolis su Biblija ir gitara, ėmė megztis pirmos pažintys. Vieni ateidavo patarimo, kitus viliojo gitara...

Jau grįžęs iš Afrikos Kiko susipažino su seserim Karmen Hernandez, chemijos absolvente, teologijos licenciate, kuri priklausė „Villa Teresita“ bendruomenei, padedančiai rasti darbą buvusioms prostitutėms. Tuo metu ji padėjo pasiruošti misionierių grupei, turinčiai vykti į Boliviją skelbti Gerąją Naujieną Oruro kasyklose dirbantiems vargšams.

Pažinties su liturgistu Pedru Farnesu Schereru dėka, Karmen žinojo, jog II Vatikano susirinkimo liturginė reforma siekia išryškinti velykinę Kristaus paslaptį. Apsigyvenusi Palomero vargšų kvartale ji tapo nepakeičiama Kiko pagalbininke. Kristaus Prisikėlimo slėpinį Karmen stengėsi padaryti gimstančios bendruomenės maldos ir gyvenimo centru.

Pirmoji Neokatechumenato bendruomenė susibūrė 1962 metais. Kaimynai rinkosi pas Kiko, kartu skaitė Šventąjį Raštą, klausė improvizuotų katechezių, giedojo psalmes.

Ilgainiui lūšnyno gyventojai ėmė keistis: nustojo vogti, mušti žmonas, pradėjo savo uždarbiu išlaikyti šeimas bei leisti vaikus į mokyklas... Toks buvo bendros maldos ir Dievo Žodžio klausymo vaisius.

Madrido arkivyskupas Casimiro Morcillio, susipažinęs su šiais nuoširdžiai ir radikaliai tikinčiais žmonėmis, ėmė globoti lūšnynų bendruomenę ir paskyrė jai kunigą, kuris šventė Eucharistiją su vargšais ispanų kalba. Tai vyko II Vatikano susirinkimo metu, kai Liturgija dar nebuvo švenčiama gimtąja kalba.

Po metų Kiko pasakys, jog vargšų aplinkos dėka Viešpats leido jiems surasti skelbimo formą, sintezę, kuri buvo daugelio brolių priimta bei iš čigonų, analfabetų, elgetų, buvusių kalinių ir prostitučių sukūrė krikščionišką bendruomenę. Bendruomenę, kurios ryškiausiu ženklu buvo meilė Nukryžiuotajam Kristui. Madrido arkivyskupo, Casimiro Morcillio, rūpesčiu jos patirtimi galėjo naudotis Madrido, Romos ir kitų šalių parapijos. Lūšnynuose buvo atrastas Neokatechumenato pagrindas, kurį sudaro: Dievo Žodis, Liturgija ir Bendruomenė.

Mažoje bendruomenėje, matoma tarpusavio meilė masino nutolusius nuo Bažnyčios žmones ir liudijo jiems Kristaus meilę.

Pirmieji katechezių savo parapijose paprašė Madrido, Kristaus Karaliaus ir Zamožo, šv.Frontisės parapijų klebonai. Kerygmos ir katechezių skelbimas čia kūrė bendruomenes, pasiryžusias siekti nuolatinio atsivertimo. Madrido arkivyskupui entuziastingai siunčiant pirmosios Neokatechumenato bendruomenės narius į visas parapijas, kurių klebonai to pageidavo Neokatechumenato, „eksperimentas” paplito Madride ir kitose Ispanijos diecezijose.

1968 metais kardinolas Dell’Acqua pakvietė Neokatechumenato atstovus į Kanados Kankinių parapiją Romoje. Ilgainiui tokios bendruomenės paplito visoje diacezijoje. Nuo 1972 metų, vyskupams ir klebonams prašant, Neokatechumenato bendruomenės kūrėsi kituose kraštuose: 1975 metais - Lenkijoje (Liubline, vėliau Lodzėje, Krokuvoje ir Varšuvoje), 1977 metais - Rytų Vokietijoje (Berlyne), 1978 metais - Chorvatijoje, Serbijoje, Slovėnijoje. Vėliau Neokatechumenato bendruomenės įsikūrė Slovakijoje, 1983 metais - Vengrijoje, 1986 metais – Lietuvoje (Vilniuje), 1990 metais - Gruzijoje (Tbilisyje), Rusijoje (Maskvoje), Rumunijoje (Timiosaroje). 1991 metais Neokatechumenato bendruomenės įsikūrė Ukrainoje (Žytomere, Kijeve), Baltarusijoje (Grodne), Bulgarijoje (Plovdive), dar vėliau jos susikūrė Albanijoje.

1990 metais popiežius Jonas Paulius II laiške vyskupui Poul Cordes, kuriam “Ad Personam” yra patikėtas Neokatechumenato bendruomenių apaštalatas, pripažino Neokatekumenatinį Kelią kaip katalikiško ugdymo metodą, tinkantį dabartiniams laikams ir šiandienos žmogui.

Tačiau, šiuo metu „Neokatechumenato“ statutas jau yra pilnai parengtas.

Dabartiniu metu Neokatechumenato bendruomenės yra paplitę daugiau nei 105-iose šalyse, 800-uose vyskupijų, 5-iuose tūkstančiuose parapijų. Gyvuoja maždaug 15000 bendruomenių, 400 šeimų yra išvykę į misijas. Veikia 35-ios „Redemptoris Mater“ seminarijos, ruošiančios kunigus - misionierius.

Keletas nuorodų į tarptautinius neokatechumenų puslapius:

Oficialus neokatechumenų puslapis

Neokatechumenato kelias

Neokatechumenato kelias (nuorodos)

aukštyn