Į pirmą puslapį
Šv. Mišios
Sekmadieniais
       8.30 val.  - lenkų kalba
     10.00 val. - gieda jaunimo grupė
     11.30 val. - gieda sumos choras
     15.00 val. - lotynų kalba, Romos rito ekstraordinarine forma
     18.00 val. - gieda sekmadieninė šlovinimo grupė

Pirmadieniais     18 val.
Antradieniais      18 val.
Trečiadieniais     18 val.
Ketvirtadieniais 18 val.
Penktadieniais   18 val.
Šeštadieniais     10 ir 18 val. 
Dėl atskirų rytinių šv. Mišių darbo dienomis kreiptis asmeniškai.

 

Sakramentai

 

    

Evangelijos žinios jubiliejus

Pietryčių, Pietvakarių, Šiaurės vakarų ir Šiaurės rytų angelai


 

Sienų tapybos paveikslas „Dievas Tėvas“ (1898) presbiterijos kupoliniame skliaute iš visų keturių pusių yra apsuptas angelų freskomis. Iš Šventojo Rašto žinome, kad angelai yra Dievo sukurtos dvasios, antgamtinės dangiškos būtybės.
Žodis angelas kildinamas iš graikų kalbos žodžio anggelos, kuris reiškia „pasiuntinį”. Šis žodis yra susijęs su hebrajų kalbos žodžiu malakh, kuris taip pat reiškia pasiuntinį.

Jie pranoksta abstrakčias gėrio ir blogio personifikacijas ir yra suprantami kaip didingos būtybės, kurias Dievas sukūrė, kad vykdytų Jo valią (Ps 148, 2–5; Kol 1, 16). Tai mums atskleidžia laiško žydams autorius, kuris klausia: „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Žyd 1, 14). Taigi, nenuostabu, kad angelai dalyvauja daugumoje įvykių, nes tokiu būdu jie ne kartą įrodė, kad yra žmonių ir Dievo pagalbininkai. Angelai taip pat yra suprantami kaip tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus. Jie kaip tobuli Dievo kūriniai gali pereiti iš antgamtinės tikrovės į natūralią ir atgal (Apd 12, 7). Nors angelai pranoksta žmogų savo galia: „tuo tarpu angelai, aukštesni jėga ir galia, Viešpaties akivaizdoje nedrįsta jiems ištarti pikto sprendimo“ (2 Pt 2, 11), vis dėlto jie nėra visagaliai (Ps103, 20; 2 Tes 1, 7). Įdomiausia tai, kad angelai yra apdovanoti aukštesniu intelektu ir išmintimi (2 Sam 14, 17; 20), vienok nėra visažiniai (Mt 24, 36; 1 Pt 1, 12). Anot Šventojo Rašto angelai buvo sukurti daug anksčiau negu žmonės (Job 38, 7).

Antgamtinės savybės. Ginčuose su sadukiejais dėl angelų ir prisikėlimo iš numirusių Jėzus aiškino, kad angelai yra belyčiai ir negali tuoktis. Jis taip pat pabrėžė jų tam tikrą pranašumą prieš žmogų. Jėzus teigė, kad žmonės po prisikėlimo „būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai“ (Lk 20, 34–36). „Ne angelams jis pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame“ (Žyd 2, 5). Iš Šventojo Rašto suprantame, kad angelai yra geros dvasios. Kartais žmonės, norėdami pagirti, priskiria vieni kitiems angelų savybes: „Atsakydamas Dovydui, Achišas tarė: „Žinau, kad mano akyse esi toks tinkamas, kaip Dievo angelas“ (1 Sam 29, 9). Moteris iš Tekojos atėjo pas karalių Dovydą ir pokalbyje su juo panaudoja angelų išmintį: „Nes mano viešpats karalius yra kaip Dievo angelas, suprantantis visa, gera ir pikta”, ir kai Dovydas įtaria, kad tai Joabas siuntė ją, ji sako: „Mano viešpats išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje“ (2 Sam 14, 17 ir 20). Himne meilei Paulius mini angelų iškalbingumą: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis“ (1 Kor 13, 1). Paulius iškilmingai paskelbia, kad jei „mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8). Įspėdamas Korintiečius krikščionis dėl netikrų pranašų, Paulius sako: „Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14). Taigi, angelai yra sukurtos būtybės su žmogiškomis ir antgamtinėmis savybėmis.

Žmogiškosios savybės. Angelai paprastai pasirodo žmogišku pavidalu, išskyrus serafus (Iz 6, 2). Priešingai, angelai neapsireiškia kaip gyvūnai, paukščiai ar materialūs objektai. Paprastai jie pasirodo žmogišku pavidalu. Nors Dievo angelai yra kalbėję iš ugnies ir debesies, ir netgi buvo privertę kalbėti asilą, vis dėlto nėra žinoma, kad jie būtų pasirodę kaip gamtos jėgų arba gyvūnijos pavidalai. Reikia pastebėti, kad Biblijoje nėra aprašyto angelo, kuris būtų pasirodęs blogam žmogui arba įspėjęs šį apie gresiantį pavojų (Mt 24, 37–39). Gerieji angelai visuomet pasirodo geriems žmonėms: Abraomui, Mozei, Dovydui, Danieliui, Marijai, Jėzui, Petrui, Pauliui ir kitiems. Be to, angelai visuomet apsireikšdavo vyrų pavidalu ir nėra pasirodę kaip moterys ar vaikai. Daugelį kartų angelai nebuvo iš karto atpažinti dėl savo žmogiško pavidalo. Šventajame Rašte pasakojama kaip Abraomas pakvietė į savo namus tris vyrus kaip svečius pietauti, nepažinęs, kad jie yra angelai. Prisimindamas šį pasakojimą, laiško Žydams autorius įspėja savo brolius: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus“ (Žyd 13, 2). Prieš užpuldamas Jerichą Jozuė „pamatė priešais save stovintį vyrą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje“ ir tai buvo Dievo angelas (Joz 5, 13).

Paprastai angelai pasirodo kaip nuostabios išvaizdos vyrai. Tuo galime įsitikinti iš Manoacho žmonos aprašymo: „Dievo vyras buvo atėjęs pas mane. Jo išvaizda buvo tarsi išvaizda Dievo angelo, kelianti nepaprastą baimę“ (Ts 13, 6). Naujajame Testamente po Kristaus prisikėlimo moterys prie kapo sutinka du vyrus spindinčiais drabužiais (Lk 24, 4). Kai dvylika apaštalų buvo Viešpaties įžengimo į dangų liudininkai, „štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 10–11). Spalvingiausias angelo aprašymas yra Senajame Testamente, kai Danielius išvydo angelą stovintį ant Tigro upės krantų: „Pakėliau akis ir pamačiau vyrą, vilkintį drobiniais, susijuosusį Ufazo aukso juosta. Jo kūnas buvo tarsi chrizolitas, veidas švytėjo tarsi žaibas, akys buvo tarsi liepsnojantys deglai, rankos ir kojos spindėjo tarsi nublizgintas žalvaris, o žodžių garsas – tarsi minios ūžesys“ (Dan 10, 5-6). Daugeliu kitų atvejų angelai aprašomi kaip „vyrai“ ar „vyrų pavidalai“ (Ez 40, 3; Dan 10, 18; Zach 2, 1).

Klasifikavimas ir vardai. Visi angelai nuo pat sukūrimo pradžios buvo šventi (Pr 1,3 1) ir jiems, kaip ir žmonėms, buvo suteikta požiūrio ir veiksmų laisvė (Jud 6). Vieni jų pasirinkoDievo šlovinimą ir tarnavimą, o kiti nupuolė. Taip atsirado dvi angelų kariaunos: gerieji ir blogieji angelai.

Gerieji angelai. Gerieji angelai vadinami „šventaisiais angelais”, „Dievo angelais“ (Lk 9, 26; 12, 8; Žyd 1, 6; Ps 103, 20). Jėzus kalbėjo apie „savo angelus“ (Mt 16, 27; 24, 31) ir „dangaus angelus“ (Mt 22, 30), o Paulius mini „galybės angelus“ (2 Tes 1, 7). Iš gerųjų angelų Biblijoje vardais minimi tik du. Pirmąjį, Mykolą, Judas vadina arkangelu (Jud 9), o Danielius - vienu iš „vyriausių didžiūnų“ (Dan 10, 13). Apreiškime šventajam apaštalui Jonui (Apr 12, 7–8) Mykolas aprašomas kaip gerųjų angelų kariaunos, kuri nugalėjo ir ištrėmė iš dangaus bloguosius angelus, vadas. Arkangelas Gabrielius, yra žinomas kaip angelas pasiuntinys. Jis paskelbė artėjantį Jono Krikštytojo ir Jėzaus gimimą (Lk 1, 13; 1, 31). Jis taip pat išaiškina Danieliaus sapną ir perduotus Dievo nurodymus (Dan 8–15).

Blogieji angelai. Blogieji angelai – tai šėtonas ir jo tarnai. Jų gyvenamoji vieta kadaise buvo danguje, bet jie nupuolė, ir šventųjų angelų buvo išmesti į žemę (Apr 12, 7). Angelų nupuolimas įvyko dar prieš žmogaus sukūrimą, todėl šėtonas sugundė Adomą ir Ievą nusidėti Edeno sode. Fariziejai šėtoną vadina „Belzebulu, demonų valdovu“ (Mt 12, 24). Jėzus sakė, kad demonas yra žudikas, apgavikas ir melo tėvas (Jn 8, 44). Paulius sako, kad krikščionys grumiasi „ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Blogieji angelai pabaigoje bus įmesti į „amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams“ (Mt 25, 41).

Dievo angelai. Gerieji angelai yra teofanijos tarpininkai (Mt 2, 20; 2, 23). Angelas prisistato kaip dievybė ir kartu yra visiškai skirtingas nuo Dievo. Jis kaip Dievo pasiuntinys kalba veidas į veidą su Senojo Testamento veikėjais kaip žmogus su žmogumi. „Viešpaties angelas“ dukart suteikia pagalbą ir padrąsinimą Hagarai, Sarajos vergei jos sielvarte (Pr 16, 7; 21, 17). Abraomui angelas dukart prabyla iš dangaus: pirmąjį kartą sustabdo jį, beaukojantį Izaoką, o antrąjį kartą pažada jam nesuskaičiouojamus palikuonis (Pr 22, 11; 15). Viešpaties angelas lydi Abraomo tarną, šiam keliaujant į Haraną, kad surastų Izaokui žmoną, ir per Izaoką išsipildytų Dievo duotas pažadas palaiminti Abraomą nesuskaičiuojama daugybe palikuonių (Pr 24, 7; 24, 40). Dievo angelas pasirodo Jokūbui tremtyje, prisistato kaip „Betelio Dievas“ ir liepia jam keliauti namo (Pr 31, 11–13). Susikovęs su angelu Jokūbas taria: „Juk aš mačiau Dievą savo akimis“ (Pr 31, 24-30). Dievo angelas pasirodo Mozei liepsnojančiame krūme ir prisistato kaip „tavo tėvo Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“ (Iš 3, 6). Tas pats angelas vėliau veda ir saugo izraelitus jiems vaduojantis iš Egipto nelaisvės (Iš 13, 21–22; 14, 19). Jis dažnai kalba su Moze dykumos kelionėje ir ant Sinajaus kalno perduoda Mozei Dešimt Dievo Įsakymų (Iš 19; 20). Angelas pastoja kelią Bileamui (Sk 22, 22), o prieš izraelitų įsikūrimą Pažadėtojoje žemėje prisistato Jozuei kaip „Viešpaties kariuomenės galva“ (Joz 5, 14; 6, 2). Dievo angelas paskelbia Manoachui ir jo žmonai žinią apie jiems gimsiantį sūnų, Samsoną, kuris padės izraelitams vaduotis iš filistiniečių nelaisvės (Ts 13).

Darbo pasidalijimas. Angelai padeda vykdyti Dievo planą danguje ir žemėje. Jie šlovina, garbina Dievą ir Jam paklūsta. Angelų pagalbą žmonėms galima skirstyti į keletą grupių.

Paskelbti ir įspėti. Iš Šventojo Rašto pasakojimų matome, kad Dievas siunčia angelus paskelbti apie savo išsirinktų tarnų gimimą. Dievo siųstas angelas pranešė Abraomui ir Sarai, kad jiems gims sūnus Izaokas (Pr 18, 9). Taip pat angelas paskelbia Manoachui ir jo žmonai gimsiant sūnų Samsoną (Ts 13, 2–24). Arkangelas Gabrielius paskelbė Jono Krikštytojo gimimą jo tėvui Zacharijui, o Marijai apreiškia, kad ji išrinkta tapti Dievo motina (Lk 1, 13–30). Gimus Jėzui, Dievas siunčia angelą, kuris paskelbia piemenims didį džiaugsmą, o prie angelo atsiradusi dangaus kareivija garbina Dievą giedodama ir skelbdama palaiminimą žmonėms (Lk 2, 8–15).

Angelai ne tik paskelbia palaimintus įvykius, bet tam tikrais atvejais įspėja teisinguosius apie gresiantį pavojų ir artėjančias negandas. Angelai įspėja Abraomą ir Lotą apie Sodomai ir Gomorai gresiantį sunaikinimą (Pr 18,16-19,29), o arkangelas Gabrielius, atskleisdamas Dievo planą pranašui Danieliui, paskelbia būsimus įvykius: „Tikėk manimi, aš tau pasakysiu, kas įvyks vėliau, pykčio laiku, nes baigmė bus nustatytu metu“ (Dan 8,19). Gresiant pavojui kūdikėlio Jėzaus gyvybei, angelas sapne įspėja Juozapą: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2,13). Šventajam apaštalui Jonui angelas vizijose atskleidžia keletą eschatologinių scenų, tarp jų Prisikėlimą, Teismą ir Naująją Jeruzalę (Apr 1-22).

Vadovauti ir duoti nurodymus. Senojo Testamento knygose, o taip pat ir Naujajame Testamente Dievo siųsti angelai veda išrinktąją tautą, duoda nurodymus Dievo tarnams ir sustiprina vykdant Dievo valią.

Nuo tos dienos, kai Abraomas iškeliauja iš savo namų chaldėjų Uro žemėje iki išrinktosios tautos įsikūrimo Kanaane, angelas, matomas ar nematomas, visada yra šalia. „Dievo angelas, ėjęs izraelitų gretų priešakyje, dabar pakilo ir nuėjo už jų“ (Iš 14, 19).

Taip pat ir Jokūbas susapnavo angelus, laipiojančius laiptais į dangų aukštyn ir žemyn, kurie sustiprino jį: „Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“ (Pr 28, 12–15).

Išsamiausias Dievo nurodymas, siųstas per angelą ST yra Mozei ant Sinajaus kalno duoti Dešimt Dievo įsakymų. Kai vienas Jėzaus mokinių, Steponas, buvo žydų kaltinamas Sinedrione, jis priminė Izraelio tautos istoriją, pasakodamas, kad Mozė „tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų protėvių”, ir tęsė toliau, nurodydamas į žydų tautos valdovus: „Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte“ (Apd 7, 38; 7, 53). Taip pat apaštalas Paulius sako, kad „įstatymas buvo angelų įsakytas per tarpininkus“ (Gal 3, 19). Paulius pakartotinai gavo dieviškų instrukcijų, kurioms tarpininkavo, bent jau retkarčiais, angelai. Nuostabus pavyzdys, kai per audrą jūroje Viešpaties siųstas angelas užtikrino apaštalą Paulių, kad nieko blogo nenutiks nei jam, nei laivo įgulai, o pats apaštalas dar stovėsiąs priešais ciesorių (Apd 27, 23).

Senojo Testamento Teisėjų knygoje skaitome, kad angelas duoda nurodymus Manoacho žmonai, kaip ji turėtų rūpintis savimi nėštumo laiku ir kaip vėliau auginti sūnų Samsoną, kuris bus Dievo tarnas (Ts 13, 3–5).

Kai Juozapas, supratęs, kad jo sužadėtinė Marija laukiasi, sumanė tylomis ją atleisti, Dievas siuntė angelą, kuris davė Juozapui nurodymą nesibaiminant parsivesti Mariją į savo namus, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios (Mt 1, 20). Angelai taip pat aiškino pranašiškus regėjimus Zacharijui, Danieliui ir Jonui (Zach 1, 9–19; Dan 7, 16; Apr 17, 7).

Saugoti ir ginti. Tikėjimas angelais sargais turi pagrindą Šventajame Rašte. Ne vienoje Senojo Testamento istorijoje minimas Viešpaties angelas, kuris saugo Dievo žmones: „Viešpaties angelas saugo tuos, kurie jo pagarbiai bijo, ir juos gelbsti“ (Ps 34, 8).

Angelas sulaiko Abraomo ranką, kai šis ketina paaukoti vienintelį sūnų (Pr 22, 9–12), tokiu būdu apsaugodamas Izaoko gyvybę. Išrinktajai tautai vaduojantis iš Egipto nelaisvės, angelas saugo juos, lydėdamas debesiu ir ugnimi (Iš 14, 19). Dievo siųstas angelas išgelbėja Danieliaus ir trijų jaunų žydų gyvybes nuo mirties, kai šie dėl tikėjimo pasmerkiami sudeginti (Dan 3, 28; 6, 22).

Saugodami Dievo žmones, angelai kartais būdavo įtraukiami į kovingus veiksmus su jų priešais. Izraelitams patekus į karo pavojų, kai moabitai ir midjaniečiai apjungė jėgas, kad sunaikintų Izraelį, Dievas siunčia angelą gelbėti išrinktosios tautos ir sutrukdyti priešų planui (Sk 22). Taip pat, kai Sanheribo armija ketino sunaikinti Jeruzalę karaliaus Ezekijo ir pranašo Izaijo dienomis, „tą pačią naktį Viešpaties angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų“ (2 Kar 19, 35). Senojo Testamento psalmininkas skelbia, kad Dievo siųstas angelas saugos žmogų gyvenimo kelionėje: „Jis palieps savo angelams/ saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum“ (Ps 91, 11).

Naujajame Testamente taip pat galime rasti vietų, kur kalbama apie angelus kaip žmogaus saugotojus ir gynėjus. Savo suėmimo Getsemanės sode metu Jėzus paliudija angelų egzistavimą ir galią apginti žmogų, sudrausdamas Petrą: „Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!“ (Mt 26,5 3).

Naujajame Testamente, Apreiškimo Jonui knygoje, skaitome: „<...> septynios žvaigždės – tai septynių Bažnyčių angelai“ (Apr 1, 20). Taigi galime spręsti, kad angelai saugo ne tik pavienius žmones, bet ir Bažnyčios bendruomenę.

Patarnauti reikmėse. Angelai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, todėl jų misija visada yra geravališka. Matydamas tam tikrus konkrečius žmonių rūpesčius ir poreikius, Dievas siunčia į pagalbą angelą.

Kaip matome iš Senojo Testamento istorijų, angelai patarnauja Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kritinėmis akimirkomis. Nuostabu, kad angelai patarnauja ne tik kilmingiems žmonėms. Dievas siunčia angelą pagelbėti vergei Hagarai ir jos sūnui Izmaeliui, kai šiedu kenčia dykumoje kankinami alkio ir troškulio (Pr 21, 17). Kuomet pranašas Elijas, išsekęs, išsigandęs, trokšdamas numirti užmiega po kadagiu dykumoje, Dievas siunčia angelą, kuris pažadina Eliją ir pamaitina jį bei duoda atsigerti (1 Kar 19, 5–7).

Naujajame Testamente taip pat yra keletas pavyzdžių, kai Dievas siunčia į pagalbą angelus: Jėzui pasninkaujant ir esant gundomam dykumoje, „angelai jam tarnavo“ (Mk 1, 13), o Alyvų sode agonijoje sielvartaujant, „pasirodė angelas iš dangaus ir jį sustiprino“ (Lk 22, 43). Prisikėlimo rytą Marijai Magdalenai su kita Marija atėjus aplankyti Jėzaus kapo, „Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo“ (Mt 28, 2). Vėliau Jėzaus mokiniams skelbiant Evangeliją ir patekus į nelaisvę, Dievas jų neapleidžia, bet siunčia pagalbą: „Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus, išvedė“ apaštalus ir liepė eiti į šventyklą pamokslauti (Apd 5, 19; 12, 6–11).

Dalyvauti teisingume. Vienas nuostabiausių pasakojimų, kaip angelai dalyvauja Dievo teisingume, yra istorija apie Erodo Agripos mirtį: „Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas už tai, kad nedavė Dievui priklausančios garbės. Jis mirė kirminų suėstas“ (Apd 12, 23). Keletas teisingumo įvykdymo pavyzdžių sutinkama Apreiškimo Jonui knygoje: nuostabaus grožio angelas paskelbia Romos žlugimą, o kitas angelas meta į jūrą akmenį – tokiu būdu simboliškai išreiškiama būsima Romos griūtis (Apr 18, 1–21). Dar vienas Apreiškimo knygos pasakojimas vaizduoja angelą, kuris stovi saulėje ir šaukia visus paukščius, skrendančius dangaus viduriu, kad atskristų ir lestų Dievo priešų kūnus (Apr 19, 17), o kitas angelas suriša šėtoną ir įmeta jį į bedugnę (Apr 20, 1–3).

Pats Jėzus sako, kad angelai ateis su Juo per Jo antrąjį atėjimą, kuomet vyks Dievo teismas: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste“ ir teis tautas (Mt 25, 31). Tuomet „jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 31; Mk 13, 27).

Neabejotinai svarbiausia angelų paskirtis yra nuolatos šlovinti Dievą (Apr 19, 1–3; Lk 2, 13). Šventajame Rašte angelai minimi daugelyje vietų pradedant nuo pirmos Senojo Testamento knygos – Pradžios knygos, iki paskutinės Naujojo Testamento knygos – Apreiškimo Jonui. Iš Naujojo Testamento pasakojimų apie įvykius po Sekminių dienos suprantame, kad regimą angelų veikimą pakeičia Šventoji Dvasia, kuri visus krikščionis veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13).

aukštyn