Į pirmą puslapį
Šv. Mišios
Sekmadieniais
       8.30 val.  - lenkų kalba
     10.00 val. - gieda jaunimo grupė
     11.30 val. - gieda sumos choras
     15.00 val. - lotynų kalba, Romos rito ekstraordinarine forma
     18.00 val. - gieda sekmadieninė šlovinimo grupė

Pirmadieniais     18 val.
Antradieniais      18 val.
Trečiadieniais     18 val.
Ketvirtadieniais 18 val.
Penktadieniais   18 val.
Šeštadieniais     10 ir 18 val. 
Dėl atskirų rytinių šv. Mišių darbo dienomis kreiptis asmeniškai.

 

Sakramentai

 

    

Evangelijos žinios jubiliejus

Šventoji Teresė Avilietė

Šventoji Teresė gimė 1515 m. kovo 28 d. Aviloje (Ispanija). Nuo vaikystės buvo krikščioniškai auklėjama, domėjosi šventųjų gyvenimais. 1536 m. įstojo į karmeličių vienuolyną Aviloje. Ji patyrė daug mistinių malonių, regėjimų, kurias šv. Petras Alkantarietis ir šv. Pranciškus Bordža patvirtino esant dieviškos kilmės. 1562 m. Aviloje ji įkūrė šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyną, kuris siekė dvasingesnio gyvenimo ir griežčiau žiūrėjo į vienuolinį gyvenimą. Pirmasis basųjų karmeličių vienuolynas pasižymėjo visiškas atsiribojimu nuo išorinio pasaulio, tyla, asketiškumu. Vienuolės dėvėjo šiurkščius paprastus rūbus ir avėjo sandalus, buvo davę visiškos abstinencijos įžadus. Po to, kai 1567 m. karmelitų ordino generolas Rossi leido steigti kitus vienuolynus su tokia pačia griežta regula, vienuolynų skaičius išaugo iki penkiolikos. Sutikusi jauną vienuolį šv. Kryžiaus Joną, trokštantį tokių pačių reformų vyrų vienuolynuose, 1569 m. ji padėjo jam įkurti pirmąjį reformuotą basųjų karmelitų vienuolyną vyrams.

Šv. Teresė, pati nieko neturėdama, pastatė ir įkūrė įvairiuose miestuose 32 vienuolynus: 17 moterų ir 15 kunigų karmelitų. Naujoji ordino atšaka sutiko nemažą pasipriešinimą, ir 1575 m. generolas Rossi įvedė kai kuriuos apribojimus, tačiau 1580 m. popiežius Grigalius XIII nutraukė Basųjų karmelitų persekiojimus, išleisdamas bulę, kurioje juos pripažino kaip atskirą provinciją su savo provincijolu.

Šv. Teresė mirė 1582 m. spalio 4 d., kanonizuota popiežiaus Grigaliaus XV 1622 m.

Šv. Teresė Avilietė – viena didžiausių mistikių, sugebėjusi suderinti kontempliaciją ir aktyvų gyvenimą. Šv. Teresė buvo labai silpnos sveikatos, nuolat sirgo, tačiau vis tiek nuolat pasninkaudavo, karštai meldėsi, aukodama visus skausmus už nusidėjėlių atsivertimą ir norėdama už juos Dievo teisybei atsiteisti. Visiškai atsidėjusi Viešpačiui, ji liepsnojo galinga Dievo meile. Garsiausias jos regėjimas – transverberacija (lot. „pervėrimas“) - angelas ugnine strėle pervėrė jai širdį, o Jėzus, paduodamas jai taurę, tarė: „Toliau kaip sužadėtinė rūpinsies mano garbe“. Ji davusi Dievui labai sunkų įžadą: visada daryti tai, kas jai atrodys tobuliau. Savo skausmų ugnyje degdama, bet suprasdama „kiek daug gero gali tais skausmais padaryti skaistyklos sieloms ir kariaujančiai Bažnyčiai, buvo pratusi maldauti: „Viešpatie, arba kentėti, arba mirti“.

Apie vidinę maldą Šv. Teresė Avilietė rašė, kad „vidinė malda yra ne kas kita, kaip draugiškas bendravimas, dažnai slaptas pasikalbėjimas su Tuo, kuris mus myli, nors Jo dar nemylime, nes tikra meilė ir tvirta draugystė reikalauja vienodo širdžių nusistatymo [...] Vidinė malda - tarsi durys į didžias malones, kurias Viešpats man suteikė. Jei tos durys uždarytos, nežinau, kaip Jis tokias malones galėtų sielai teikti. Jei Jis ir norėtų įeiti ja pasigėrėti ir savo paguodomis ją pradžiuginti, nerastų pro kur. Dievas nori, kad siela būtų vieniša, tyra ir trokštų tokios paguodos. Jei darome daug kliūčių, nesistengiame jų pašalinti, kaip Jis pas mus ateis ir kaip galime norėti, kad mums suteiktų didžių malonių“.

Parašytos knygos: „Gyvenimas“, „Sielos šauksmas į Dievą“, „Vidinė pilis“, „Tobulėjimo kelias“ ir kitose.

Pagrindiniai atributai – jai širdį verianti liepsnojanti strėlė su įrašu Misericordiam Domini in aeternum cantabo („Amžinai giedosiu Viešpaties gailestingumą“) ir balandis, kurį šventoji regėjo savo vizijose.

aukštyn