Į pirmą puslapį
Šv. Mišios
Sekmadieniais
       8.30 val.  - lenkų kalba
     10.00 val. - gieda jaunimo grupė
     11.30 val. - gieda sumos choras
     15.00 val. - lotynų kalba, Romos rito ekstraordinarine forma
     18.00 val. - gieda sekmadieninė šlovinimo grupė

Pirmadieniais     18 val.
Antradieniais      18 val.
Trečiadieniais     18 val.
Ketvirtadieniais 18 val.
Penktadieniais   18 val.
Šeštadieniais     10 ir 18 val. 
Dėl atskirų rytinių šv. Mišių darbo dienomis kreiptis asmeniškai.

 

Sakramentai

 

    

Evangelijos žinios jubiliejus

Raktų įteikimas šv. Petrui


 

Vasario 22 d. yra pirmiausia šv. Petro kaip vadovo šventė – Cathedra Petri, Šv. Petro Katedros šventė (nuo katedros būdavo mokomi žmonės, ji buvo duota Petrui, nes juo turėjo remtis Jėzaus Bažnyčia).

Petras buvo nebejaunas žvejys, vedęs, Galilėjos jūros, t. y. Genezareto ežero, žvejų artelės, kaip sakytume šiandien, vyresnysis Betsaidoje; tikriausiai jis buvo Jono Krikštytojo mokinys, kaip brolis Andriejus ir jo draugai. Po Jono Krikštytojo mirties Jėzus pamato juos su broliu Andriejumi metančius tinklą į ežerą ir pakviečia: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais" (Mk 1, 17). Petro gyvenime būta ir entuziazmo, ir abejonių – kaip tada, kai ežere šėlstant audrai bėgo per vandenį pas Jėzų, bet suabejojo ir būtų nuskendęs, jeigu Jėzus nebūtų ištiesęs jam rankos; jis kitų apaštalų vardu klausinėja Jėzų, bet tik jis vienas duoda Jėzui atsakymą, pakuždėtą Šventosios Dvasios: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus", – ir gauna gyvenimo užduotį: „Tu esi uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje". Šiais žodžiais pabrėžiamas Petro pirmenybiškumas, kurį prisikėlęs Jėzus patvirtino (plg. Jn 21, 15–17); jie sudaro ir ikonografinės temos pagrindą: Petras su raktais vaizduojamas kaip dangaus vartų sargas.

Petras buvo tvirtai įsitikinęs galįs net gyvybę už Jėzų guldyti, jis kalaviju nukirto ausį vyriausiojo kunigo tarnui, bet neilgai trukus tris kartus savo Mokytojo išsigynė – dar gaidžiui nepragydus, kaip ir buvo sakęs Jėzus, kuris dėl to nesiliovė jo mylėjęs, ir netgi pilnais kartėlio žodžiais apie įvyksiantį atsižadėjimą išreiškė jam begalinį gailestingumą. Petras po to graudžiai verkė. Kaip ir kiti apaštalai, išskyrus Joną, jis buvo atstu nuo kryžiaus ir netgi nuo kapo vietos, ir tik moterims pranešus, kad kūno kape nebėra, su jaunu mokiniu nuskubėjo pažiūrėti; jis pirmas įžengė į kapą, jam Jėzus liepė ganyti jo kaimenę, jam Jėzus pranašavo kankinio mirtį ir kvietė sekti paskui jį (Jn 21, 15–23). Jis pirmas Jėzaus mirtį ir Prisikėlimą pripažino kaip Šventojo Rašto išsipildymą (Apd 1, 16) ir pasiūlė išsirinkti dvyliktąjį apaštalą; Petras pirmas kalbėjo Jeruzalėje susirinkusiems žmonėms per Sekmines (Apd 2, 14–36).

Čia prasideda drąsūs Petro liudijimai: po Jėzaus Prisikėlimo jis padaro pirmąjį stebuklą -su Jonu nuėjęs į Šventyklą išgydo luošį: „Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!" (Apd 3, 6); paskui jis pamokslauja, daro stebuklus ir pagaliau, Erodo Agripos įmestas į kalėjimą, nemurmėdamas susitaiko su likimu. Bičiuliams už jį karštai meldžiantis, Petras „supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių" (Apd 12, 6). Staiga ten atsirado Viešpaties angelas ir išvedė jį iš kalėjimo. Daugiau apie Petrą Šventajame Rašte beveik nieko neparašyta, bet pasakojimų apie jo atvykimą į Romą ir nukankinimą tradicija labai sena ir pagrįsta. Čia atsiranda jo susitikimo su Jėzumi epizodas. Tai atsitiko Apijaus kelyje, netoli dabartinių Sv. Sebastijono katakombų. Bėgančiam iš Romos Petrui pasirodė Jėzus. Domine, quo vadis?, „Viešpatie, kur eini?" – paklausė jį Petras, ir Jėzus atsakė einąs į Romą, kad jį nukryžiuotų antrą kartą. Petras suprato ir grįžo atgal. Toje vietoje, kur Petras sutiko Jėzų, stovi bažnytėlė, žmonių pavadinta Domine, ąuo vadis, joje saugomas akmuo su dviejų pėdų atspaudais: tradicija tvirtina, kad juos įspaudęs Jėzus.

Šv. Petras tikriausiai buvo nukankintas per Nerono persekiojimus (64-68), po garsiojo Romos gaisro: jis buvo pasmerktas nukryžiuoti ir prašė, kad jį nukryžiuotų galva žemyn, iš nusižeminimo, kad jo kančia nebūtų panaši į Kristaus; Petras buvo nukryžiuotas Kaligulos (37–41) pastatydintame cirke Vatikano soduose ir palaidotas netoli esančiose kapinėse.
Sv. Petras pradėtas garbinti iškart po mirties: popiežius šv. Anakletas (arba Kietas, 76–88) ant jo kapo pastatydino koplytėlę. Išlikęs Gajaus liudijimas (apie 200 m.), kuriame šis giriasi: „Aš galiu tau parodyti apaštalų trofėjus (paminklus). Nuženk į Vatikano kalvą arba nueik keliu į Ostiją ir atrasi ten paminklus tų, kurie įkūrė šitą Bažnyčią (Eusebijas Cezarietis, „Bažnyčios istorija", II, 25, 7). 324 m. Konstantinas vietoj koplyčios pastatydino baziliką adcorpus, t. y. prie šventojo kūno; čia, sėdėdamas ant medinės katedros, kuri priklausiusi apaštalui, popiežius krikštydavo, čionai be paliovos traukė maldininkai, šioje vietoje popiežius Mikalojus V (1447–1455) įsteigė popiežių rezidenciją.

Kadangi pats buvo žvejys, šv. Petras globoja žvejus, ypač gėlųjų vandenų, nes žvejojo Genezareto ežere, ir dar žuvų prekeivius, tinklų mezgėjus; jis buvo sukaustytas grandinėmis, todėl globoja metalo liejyklas, jų darbininkus, spynų gamintojus; jis globoja pjovėjus ir pintinių pynėjus, nes „riša", kaip ir jie; laiko raktus, todėl globoja spynų gamintojus ir laikrodininkus, nes laikrodžiai, kaip ir užraktai, yra tikslūs prietaisai, be to, gaidys buvo tarsi jo gyvasis laikrodis; vien dėl vardo (gr. petros - „uola", „akmuo") yra mūrininkų globėjas. Kaip Dangaus vartų sargas, globoja durininkus. Jo prašoma padėti karščiuojant, ištikus pamišimui, įkirtus gyvatei, įkandus pasiutusiam šuniui, – mat nuvijo šalin burtininko Simono ant jo užsiundytus šunis. Jis visada su barzda, tvarkingai sušukuotais plaukais, tamsiais arba žilais, priklausomai nuo to, kokio amžiaus jį norima pavaizduoti; dažniausiai jis gana senas. Gausioje ikonografijoje pavaizduoti visi jo gyvenimo epizodai; dar reikia pridurti traditio fidei ikonografiją. Pagrindinis jo atributas yra raktai, vienas auksinis, kitas sidabrinis - tai dangaus ir pragaro, surišimo ir atrišimo (t. y. nuodėmių atleidimo ir atskyrimo nuo Bažnyčios), dvasinės valdžios ir pasaulietinės valdžios raktai, nelygu kaip interpretuosi; jų gali būti ir trys: vienas simbolizuoja valdžią danguje, kitas - žemėje, trečias – mirusiųjų pasaulyje. Raktai yra surišti, susipynę, nes valdžia yra viena; dėl to šv. Petras gali būti vaizduojamas tik su vienu raktu.

Kiti atributai yra tinklas, žūklės reikmenys, gaidys, užgiedojęs Petrui išsigynus Jėzaus, grandinės, iš kurių jį išlaisvino angelas, valtis, kurios yra vairininkas, t. y. Bažnyčia; kada ne kada vietoj stiebo yra kryžius. Kartais atributas yra apverstas kryžius, trigubos karūnos pavidalo tiara, žyminti pasaulietinę, dvasinę ir karališkąją valdžią, bei popiežiaus kryžius su trimis kryžmomis.

aukštyn