Apd 2, 1–13

Joks kitas Apaštalų darbų pasakojimas nėra susilaukęs tiek dėmesio kaip šis. Šventosios Dvasios atsiuntimas yra labai reikšmingas įvykis išganymo istorijoje, kadangi „nė vienas negali ištarti: , jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12,3). Daugelį kartų Kristus žadėjo atsiųsti Dvasią, o pažadą įvykdė pirmiausia Velykų dieną (Jn 20, 22), po to, dar įspūdingiau, per Sekmines (Apd 2, 1-13).

Kaip teigia pirmasis šio Apaštalų darbų epizodo sakinys, būtent „atėjus Sekminių dienai“ visa bendruomenė buvo pakrikštyta Šventąja Dvasia. Tai akivaizdžiai yra diena, kurios laukti mokiniams buvo įsakęs pats Viešpats Jėzus (plg. Apd 1, 4). Iki Šventosios Dvasios atsiuntimo įvykio Sekminės („penkiasdešimtoji diena”) buvo žydų diasporos švenčiama Pjūties šventė, dar vadinta „Savaičių švente“ ir švenčiama praėjus penkiasdešimčiai dienų po Paschos ( Iš 23, 16; 34, 22; Kun 23, 15-21; Sk 28,26; Įst 16, 9-12). Dvasios išliejimo ir kalbų dovanos stebuklo mastą atskleidžia „tautų sąrašas“ (Apd 2, 9-10), kadangi Sekminės buvo viena iš trijų piligriminių švenčių, kai į Jeruzalę šlovinti įstabių Dievo darbų susirinkdavo visi Izraelio namai (Apd 2, 11). Sekminių dieną Šventoji Dvasia nužengia ant mokinių kaip pranašysčių išsipildymas ir kaip atsakas į bendruomenės maldas; tai aiškus Dievo ištikimybės ženklas.

Kai kurie Šventojo Rašto tyrinėtojai gretina šį Apaštalų darbų epizodą su Senajame Testamente aprašytu Dievo apsireiškimu Mozei ant Sinajaus kalno (Iš 19, 16-19; Įst 5, 4-5), kuomet Mozė perduoda žydų tautai Torą arba Dešimt Dievo įsakymų kaip atnaujintos sandoros su Dievu ženklą. Galime įžvelgti bent jau dvi paraleles: a) Tora duodama praėjus lygiai penkiasdešimčiai dienų nuo Perėjimo šventės (Iš 19, 1) kaip sandoros atnaujinimo aktas; b) Tora pagrįsta Sandora yra perduodama per pasiuntinį - Mozę. Todėl žydai Sekminių dieną švenčia Dievo sandoros su išrinktąja tauta atnaujinimą per Mozei duotus Dešimt Dievo įsakymų. Tuo tarpu krikščionys teigia, kad per Mesijo tarpininkavimą Šventosios Dvasios atsiuntimu sudaroma nauja sandora su atgailaujančiu Izraeliu (Jer 31, 31-34; Rom 8, 2).

Apaštalų darbų autorius pasakojime apie Šventosios Dvasios atsiuntimą vartoja simbolius (pvz., ugnis, garsas, kalba), kurie sutinkami Senajame Testamente Dievo apsireiškimo (teofanijos) epizoduose (plg. Mozės patirtį ant Sinajaus kalno). Žadėtoji Dvasia nužengia iš dangaus su ypatingais efektais, kaip „ūžesys“ ir „ugnies liežuviai”. Tuo nesakoma, kad Šventoji Dvasia yra „vėjas“ ar kad ji yra „ugnis”; Dvasia yra lyginama su vėjo sukeltu ūžesiu (Pr 1, 2) ir liepsnomis, kurias ugnis sukelia (Iš 3, 2; Ps 104, 4). Reikšminga, kad bendruomenei duota Dievo Dvasia yra apčiuopiama ir apsireiškia regimu pavidalu, todėl Jėzaus pažadas išsipildo be jokių abejonių – Velykos baigiasi Šventosios Dvasios išliejimu.

Ugnies įvaizdis dažnai vartotas tuometiniuose žydų bei graikų–romėnų pasakojimuose kaip pranašų įkvėptumo ir ypatingos įžvalgos ženklas. Taigi, ugnies liežuvių pasirodymas ne tik liudija apie mokiniams suteiktą galią veiksmingai skelbti Jėzaus mokslą, bet taip pat ir mąstyti apie Dievą nauju ir įkvėptu būdu. Šventoji Dvasia tiems, kuriuos Ji pripildo, suteikia ypatingą perkeitimo malonę, žmogiškąjį numanymą pakeisdama dieviškuoju išmanymu. Taigi Dvasia yra jėga, kurios vedami senovės pranašai užrašė Šventojo Rašto tekstus (Apd 1, 16; 4, 25; 28, 25).

Nors ir sutelkta apaštaluose, ši pranašavimo Dvasia nėra privati keleto apšviestųjų nuosavybė. Ši Dvasia priklauso visai Dievo tautai kaip dovana ir nuolatinė visos tautos nuosavybė. Šventoji Dvasia nėra „asmeninė“ dovana, kurią kiekvienas tikintysis privatizuoja - „tu gali turėti savo Dvasią, ir aš taip pat galiu turėti savo dvasią.“ Ta pati Dievo Dvasia – Šventoji Dvasia- pasirodė ant kiekvieno iš mokinių kaip skiriamasis Dievui priklausančių žmonių ženklas. Lukas atskleidžia šį bendruomeniškumo aspektą: „visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ ir kur jie sėdėjo „jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 2–4). Dvasios galia šiuo atveju suteikia jiems ypatingą gebėjimą „kalbėti kitomis kalbomis“ – kalbomis, kurių jie nemokėjo.

Nuostabu, kad Šventosios Dvasios nužengimas nėra kažkas privataus, paslėpto nuo žmogaus žvilgsnio ar verčianti minias bėgti akinanti šviesa. Dvasios nužengimas yra triukšmingas įvykis su ypatingais efektais, ugnies liežuviais ir ūžesiu, kuris sutraukia susidomėjusią publiką „iš visų tautų”.

Minia „žydų ir pamaldžių žmonių“ (2, 5), išgirsta „ūžesį“ (2, 6), kurio šaltinis yra „galilėjiečiai“ (2, 7) , pagarsėję dėl lingvistinio talento stokos. Todėl žmonės „iš visų tautų po dangumi“ (Apd 2,5) nustemba, „kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant“ (2, 6. 8. 11) ir „skelbiant nuostabius Dievo darbus“ (2, 11). Visi Izraelio namai, įskaitant „žydus ir prozelitus“ (Apd 2, 10) yra susirinkę Jeruzalėje ir tampa Dievo ištikimybės Izraeliui liudininkais. Žydai visiškai nustėrę ir kaip nesavi klausinėjo, ką tai reiškia. Kai kurie atsiveria Šventosios Dvasios malonei ir įtiki, bet kiti – ne, ir todėl lieka abejingi Raštais pagrįstam aiškinimui, kad būtent Viešpats Jėzus yra Dievo Mesijas, kurio jie laukia (Apd 2, 14–36; 3, 17–24). Pastarieji numoja ranka į apaštalų žodį, sakydami: „Jie prisigėrę jauno vyno“ (Apd 2, 13). Tuo tarpu Izraelio atkūrimas yra šios Dievo žadėtos ir atsiųstos Dvasios darbas (Apd 1,6), todėl pirmieji kalbų stebuklo liudininkais pakviesti būti būtent pamaldūs žydai iš visų tautų. Visi, kurie patikėjo apaštalų skelbimu ir pasikrikštijo, irgi gavo Šventosios Dvasios dovaną (Apd 2, 38).

Šventosios Dvasios išliejimas per Sekmines nėra vienintelis Dvasios dovanojimo įvykis, nutikęs prieš daugelį metų. Šventoji Dvasia įkvepia ir lydi Jėzaus mokinius, o taip pat nužengia ant žmonių, kurie klausosi apaštalų skelbiamo mokymo, tokiu būdu liudijant besitęsiančią Dievo ištikimybę žmonijai (Apd 8, 17; 10, 44 – 11, 18; 19, 1-6). Savo nepaliaujamu atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į „paskutines dienas“, Bažnyčios metą, kai Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta.

„Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“ (Apd 2, 4). Šventosios Dvasios buvimas pirmiausia atpažintas mokiniams pradėjus kalbėti nežinomomis užsienio kalbomis. Kalba nėra ekstatiška ar neaiški; tai kalba, kuri pasakoja „nuostabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11). Dar daugiau, šis kalbos stebuklas nėra tik graži retorika, bet Dvasios „pripildymo“ pasekmė, kuri išsilieja pakylėta įžvalga. Bendruomenė pripildoma Dvasios, kad išreikštų Dievo stebuklus aiškiai ir sumania, visiems suprantama kalba.

„Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?“ (Apd 2, 7). Žydų klausytojai, nustebę ir suglumę, atpažįsta paprastą Galilėjos dialektą. Šventosios Dvasios kalba nėra išreikšta dieviška ar tobula dikcija; tai paprastų žmonių, kalbančių savo tarme, kalba. Dievas veikia bendradarbiaudamas su paprastais žmonėmis – žmonėmis, kurie pripildyti Dvasios, kad darbuotųsi Dievo garbei juos supančiame pasaulyje.

Nors bažnyčios liturginiame gyvenime Velykos švenčiamos atskirai nuo Sekminių, evangelijoje pagal Joną šie įvykiai sujunti į vieną pasakojimą:

„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19–23).

Vis dar Velykos, ir pagal evangelisto Jono pasakojimą Jėzus dar neiškeliavo į Tėvo namus. Jie gauna iš savo Viešpaties ramybės palaiminimą ir Šventosios Dvasios dovaną. Šis pasakojimas apie Jėzaus dovanojamą Šventąją Dvasią primena Jėzaus atsisveikinimo kalbą (Jn 14–17), kur Šventoji Dvasia pažadama mokiniams kaip guodėja ir mokytoja Viešpačiui iškeliavus. Šventoji Dvasia parengia žmones, pasitinka juos savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji rodo jiems Prisikėlusį Viešpatį, primena Jo žodžius ir atveria protus Jo mirčiai ir prisikėlimui suprasti. Ji sudabartina jiems Kristaus paslaptį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir leistų jiems duoti „daug vaisių“ (Jn 15, 5. 8. 16).

Dievo žadėtosios Šventosios Dvasios atsiuntimu yra atbaigiamas įpėdinystės perdavimas dvylikai apaštalų. Tą dieną „Bažnyčia viešai buvo apreikšta daugeliui žmonių, o skelbiama Evangelija pradėjo sklisti tarp pagonių.“ (Ad gentes, 20). „Pabaigus darbą, kurį Tėvas buvo pavedęs Sūnui žemėje nuveikti, Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji dvasia, kad nuolatos šventintų Bažnyčią“ (Lumen gentium, 19). Šventoji Dvasia yra gyvoji Bažnyčios atmintis: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).