Lk 2, 8—20
8 Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. 9 Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, 10 bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. 11 Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. 12 Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. 13 Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: 14 „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“
15 Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. 16 Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. 17 Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. 18 O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. 19 Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. 20 Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.
Evangelija pagal Matą ir evangelija pagal Luką pasakoja skirtingas istorijas apie tai, kas nutiko gimus Jėzui. Matas pasakoja, kad iškart po kūdikio gimimo, sekdami žvaigždę, į Betliejų keliauja išminčiai, tuo tarpu Lukas pasakoja apie paprastus piemenis, kuriems angelas praneša apie kūdikio gimimą. Tais laikais piemenavimas buvo laikomas niekingu užsiėmimu. Nors pasakojimas apie piemenis šių dienų skaitytojui sužadina idilišką vaizdą, vienok pirmajame amžiuje piemenys buvo niekinami kaip tingūs, nesąžiningi žmonės, ganantys savo bandas svetimose žemėse. Taigi nuo pat Jėzaus gimimo matome ženklus, kad jis pirmiausia yra siųstas pas užimančius kuklią padėtį visuomenėje ir atstumtuosius; keletui iš jų – piemenims – paskelbiamas Išganytojo gimimas.
Evangelistas Lukas piemenų susitikimą su angelu nusako trimis teiginiais: jiems pasirodė angelas, juos nutvieskė Viešpaties šviesa, jie labai išsigando. Panašiai aprašomi angelų pasirodymai Senajojo Testamento knygose. Angelai paskelbia piemenims gerąją naujieną apie gimusį Viešpatį Mesiją. Kuklios gimimo vietos ir angelų skelbiamos garbės kontrastas vargu ar galėtų būti dramatiškesnis.
Evangelijos žodžių paprastumas neturėtų mums kliudyti suvokti, kad Jėzaus gimimas pirmiausia yra ypatingos Dievo malonės pasireiškimas. Jėzaus gimimas, šiaip ar taip yra ženklas visiems žmonėms – visam Izraeliui, visai Dievo tautai. Angelo žodžiai paskelbia Izraelio mesianistinių lūkesčių išsipildymą ,,šiandien”; ilgai lauktas kūdikis gimė (plg. Iz 9, 6), Viešpats Mesijas Dovydo mieste. Tuomet piemenims duodamas ženklas, kaip kad anksčiau ženklai lydėjo kiekvieną angelų apreiškimą evangelijoje pagal Luką. Šį kartą ženklas žemiškas ir labai paprastas: „Rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ Jokio dieviško paveikslo, jokios poetiškos vizijos ar rūmų spindesio.
Dar prieš piemenims atsiliepiant į apreiškimą, didelis angelų (plg. Iz 6) būrys pasirodo danguje ir šlovina Dievą, skelbdamas ramybę žemės gyventojams: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“. Vėliau, Jėzui žengiant į Jeruzalę, jo mokiniai šauks: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ (Lk 19, 38).
Angelams pasitraukus, piemenys tuoj pat skuba į Betliejų, turėdami tikslą „pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (15 eil.). Kūdikis ėdžiose buvo jiems ženklas, jog surado kūdikį, apie kurį skelbė angelas, todėl pasakojant Jėzaus gimimo istoriją, ėdžios minimos keletą kartų (eil. 7, 12, 16). Kai atsiskubinę piemenys rado kūdikį ėdžiose, jie apsakė, ką angelas buvo jiems apreiškęs. Piemenys įtikėjo gyvulių ėdžiose paguldytą žmogaus Sūnų. Prieš galingą, su griausmu ir švytėjimu ateinantį kareivijų Viešpatį jie būtų sukniubę iš baimės. O tvarte jų laukė mažas silpnas vaikelis, vaikas kaip visi vaikai, be aukso aureolės virš galvutės. Dievas, atiduotas į žmonių rankas.
Piemenys apsakė, kas jiems buvo pranešta apie tą kūdikį ir visi žmonės, kurie girdėjo piemenų pasakojimą, stebėjosi, tuo tarpu Marija svarstė tuos dalykus savo širdyje (plg. Lk 1,,66; 2,,51; Iš 37,,11; Dan 7,,28). Evangelistas Lukas įterpia atskirą sakinį nusakyti Marijos laikysenai: Marija nėra vien tik Viešpaties tarnaitė, bet ji taip pat svarsto šių paslaptingų įvykių prasmę.
Kasmet Advento ir Kalėdų laikotarpiu galime susimąstyti, kas šiais metais mus ves į Betliejų, kas bus mūsų kelrodė žvaigždė. Betliejus yra vieta, kur Dievas, gimdamas kūdikiu, ateina į mūsų tarpą. Tai paslapties ir nuostabos vieta, stipriai nutolusi nuo mūsų kasdienio gyvenimo. Toli nuo pasaulio problemų motina ir tėvas palinksta prie savo pirmgimio kūdikio, paguldyto ėdžiose. Kūdikis bus Mesijas, pasaulio Gelbėtojas.
Ruošiantis Kalėdų šventei, galime savęs paklausti: kaip keliausime į Betliejų? Štai Evangelijos pagal Matą išminčius veda didelis mokslo, perimto iš Jeruzalės išminčių, išmanymas, o taip pat gebėjimas aiškinti žvaigždžių ir planetų judėjimą danguje. Evangelijoje pagal Luką Marijos ir Juozapo šeima pagal ciesoriaus Augusto įsakymą keliauja į Betliejų užsirašyti. Piemenys keliauja įkvėpti angelo apreiškimo. Visi šie, tokie skirtingi keliauninkai, savais keliais pasiekia Betliejų. Ne visi ateina pas Jėzų mokinystės keliu ar gilindamiesi į istoriją. Daugelis ateis kaip šeimos, išgirdusios Dievo žodį gyvenimo brandoje. Kiti ateis po jaudinančio, sukrečiančio Dievo meilės ir artumos išgyvenimo, dar kiti – gal savitu, visai mums nežinomu keliu. Tačiau kad ir kokiu keliu beeitume, Jėzaus gimimo pasakojimas kviečia mus visus keliauti į Betliejų.
Betliejuje mes tapsime Kalėdų skandalo liudininkais. Skandalo, nes Dievas įžengė į pasaulio istoriją visiškai bejėgis, kūdikis, ir buvo paguldytas gyvulių šėrimo lovyje. Tik įsivaizduokime, kaip nuostabiai, nežemiškai Dievas galėjo apsireikšti žmonėms, tačiau vietoj to Jėzus, Dievo Sūnus kukliai gimsta mažoje provincijoje. Jis ateina į pasaulį toli nuo žemės karalių sostų, jaunos, ką tik susituokusios poros, šeimoje. Jokio didelio pasiruošimo, laukiant gimimo: Dievas gimė kelyje. Lopšį atstojo ėdžios, o tie, kurie atėjo pasveikinti, buvo ne karaliai, o paprasčiausi žmonių menkai tegerbiami piemenys. Tokiu būdu įžengdamas į žmonijos istoriją, Dievas susitapatino su silpnaisiais, prislėgtaisiais, vargšais ir benamiais. Jų tarpe Dievas padarė nuostabių darbų. Nusižeminimas, kuris gimsta iš nepritekliaus, yra būtina prielaida įžengti į tą naująją Dievo vaikų karalystę.
Kalėdų istorija pasakoja apie naujo karaliaus gimimą. Kaip skelbia Šventasis Raštas, šiam kūdikiui bus duotas jo tėvo Dovydo sostas. Nors ciesorius Augustas buvo šlovinamas kaip taikos nešėjas, tikroji taika žemėje bus įgyvendinta tik kūdikio, gimusio Betliejuje, viešpatavimu. Kalėdų istorija – tai istorija apie kitokio karaliaus gimimą. Jėzaus gimimas atskleidžia naują pasaulio tvarką; ne ciesoriaus tvarką, bet Dievo sumanytą visos žmonijos atpirkimo įvykį. Šiame pasaulyje Dievo žodį išgirsta nusižeminusieji. Prie Jėzaus lopšio yra vietos net ir piemenims. Tai dar vienas nesibaigiančios Dievo meilės mums ženklas: Dievas nepamiršo ir neapleido mūsų dėl nevertumo ir dužlumo. Kalėdų istorija skelbia viltį kiekvienam ir kviečia pamilti neturtą bei nusižeminti, sekant Jėzaus pavyzdžiu.
