Saulius gimė Kilikijos sostinėje Tarse, judėjų šeimoje. Jam buvo duotas pirmojo hebrajų karaliaus vardas. Gimęs jis turbūt negavo Pauliaus vardo, nors pagal to meto tradiciją žydai turėdavo du vardus: žydišką ir graikišką arba lotynišką, kuriais vadindavosi bendraudami su pagonimis. Mokslus baigė Jeruzalėje, Gamalielio mokykloje, priklausė fariziejų srovei; buvo uolus krikščionių persekiotojas. Keliaujant organizuoti jų persekiojimo į Damaską, prie miesto vartų jam apsireiškęs Jėzus atskleidė savo šlovę ir skyrė Gerosios Naujienos skelbėju tautoms. Jėzui paklausus: „Sauliau, kam mane persekioji?" – jis suprato, kad Kristus gyvena Bažnyčioje. Viešpaties šviesa ir galybė jį taip sukrėtė, kad jis nukrito nuo žirgo ir laikinai apako.
Ši „dangaus šviesa“ Damasko kelyje tapo netikėto ir ryžtingo atsivertimo sinonimu. Šitaip įsitikinęs, kad Kristus gyvas savo Bažnyčioje (apie tai jis plačiai kalbės savo Laiškuose), Saulius vykdė dieviškojo balso nurodymus: Damaske nukeliavo pas Ananiją ir buvo pakrikštytas. Nepavykus pirmiesiems mėginimams atversti senus draugus, jis trejus metus atsidėjo apmąstymams, po to grįžo į Damaską, bet turėjo iš ten bėgti ir buvo nuleistas nuo miesto sienos pintinėje. Tada nuvyko į Jeruzalę, susitiko su Barnabu, kuris jautė jam didelę pagarbą ir supažindino su apaštalais. Ėjo 37–39 metai po Kristaus. Iš Jeruzalės Saulius grįžo į Taršą. Barnabas, nuvykęs skelbti Evangelijos į Antiochiją, pasikvietė Saulių į šį miestą, kuriame pirmą kartą Jėzaus mokiniai buvo pavadinti krikščionimis (Apd 11, 26). Netrukus susirinkusiems melstis Antiochijos išminčiams apsireiškė Šventoji Dvasia ir pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau". Išminčiai pasninkavo, meldėsi ir, uždėję ant Barnabo ir Sauliaus rankas, išleido juos atlikti pirmosios pasiuntinystės. Nuo šiol Saulius Apaštalų darbuose jau vadinamas Pauliumi - iš lotynų kalbos paulus, t. y. „mažas“: šį vardą jis prisiėmė iš nusižeminimo. Iškilus klausimui, ar prieš krikštijant reikia tapti judėju ir būti apipjaustytam, jie abu iškeliavo į Jeruzalę apsvarstyti šio reikalo su apaštalais ir vyresniaisiais.
Po vadinamojo Jeruzalės susirinkimo" Paulius su Barnabu dirbo kartu, 45–49 m. atliko pirmąją apaštališkąją kelionę. Kilus ginčui, ar reikia pasiimti ir Morkų, būsimąjį Evangelistą, jie išsiskyrė. Morkus liko su Barnabu. 50–53 m. Paulius atliko antrąją kelionę, o 53–58 m. – trečiąją. Cezarėjoje jam buvo išpranašauta, kad jis bus suimtas ir pasmerktas mirti (Apd 21, 10–14). Grįžęs į Jeruzalę, Paulius buvo judėjų apkaltintas išniekinęs Šventyklą, ir sukėlė minios pyktį. Romėnai išplėšė jį miniai iš rankų ir uždarė į kalėjimą. Bandymai išsiaiškinti nedavė rezultatų: kuo daugiau Paulius kalbėjo, tuo labiau judėjai pyko, o romėnai nieko nesuprato. Tribūnui įsakius Paulių nuplakdinti, šis pareiškė esąs Romos pilietis ir šios bausmės išvengė.
Paaiškėjus judėjų kėslams Paulių nužudyti, romėnų tribūnas įsakė jį nugabenti pas valdytoją Feliksą, kad šis jį apklaustų kartu su jo kaltintojais - šie atvyko po penkių dienų. Feliksas išlaikė Paulių kalėjime dvejus metus, tikėdamasis gauti už jį išpirką; paskui Feliksą pakeitė įpėdinis Festas, ir judėjai atnaujino kaltinimą. Tada Paulius pareikalavo, kad jį teistų imperatoriaus teismas, ir Festas nutarė siųsti jį į Romą. Plaukiant į Romą, nepalankus vėjas nunešė laivą prie Maltos salos, dėl to Paulius tapo jos globėju. Po trijų mėnesių jie vėl leidosi į kelią ir 61 m. laimingai atplaukė į Romą. Čia turėjo prisistatyti ir kaltintojai. Jų belaukiant, Pauliui buvo leista apsigyventi atskirai su jį sergstinčiu kareiviu, kuriam dalyvaujant jis galėjo susitikinėti su kuo tik nori. Savo išsinuomotame bute Paulius išgyveno dvejus metus. Tuo baigiasi liudijimas apie Paulių Apaštalų darbuose. Iš kitų šaltinių ir ypač iš Laiškų galima daryti išvadą, kad Paulius tikriausiai buvo paleistas liudytojams neatvykus. Nerono persekiojimų laikais jo Romoje nebuvo, bet vėliau romėnai jį vėl suėmė ir atgabeno į Romą, tik šįsyk kalinimas buvo nepalyginti griežtesnis. Ištikimi draugai buvo toli, lankė jį tik Lukas (2 Tim 4, 11), tad Paulių labai slėgė vienatvė. Pagal patikimą literatūrinę ir archeologinę tradiciją, 67 metais, Laurencijaus kelyje, dabartinių Trijų Šaltinių vietoje, jam buvo nukirsta galva, nes civis romanus – Romos pilietis – galėjo mirti tik tokia mirtimi. Nukirsta galva tris kartus atšoko nuo žemės, ir toje vietoje ištryško trys šaltiniai, davę šiai vietai vardą.
Paulius buvo palaidotas bazilikoje Ostijos kelyje, tebematyti įrašas „Pauliui, apaštalui kankiniui".
Jis yra Graikijos ir Maltos globėjas; Graikijos globėju Paulių 1914 m. liepos 16 d. paskelbė Pijus X. Prieš pat atsivertimą jis nukrito nuo žirgo, todėl tapo raitelių globėju; jis globoja teologus, nes yra sistemiškai išdėstęs krikščioniškąją doktriną. Be to, Paulius globoja virvininkus, galbūt todėl, kad palapinėms austi naudojo virveles, susuktas iš Kilikijos ožkų odos, arba todėl, kad virves reikėjo sukti (lot. convertere - „atsisukti" – reiškia ir „atsiversti"). Beje, virvėmis jis buvo pintinėje nuleistas nuo Damasko sienų, todėl yra pintinių pynėjų globėjas; kadangi jam galvą nukirto blizgančiu kalaviju, jis tapo poliruotojų ir kardų gamintojų globėju.
Paulius saugo nuo audrų, nes išsigelbėjo audrai užklupus laivą, ir nuo gyvačių įgėlimo bei nuodų, nes Maltoje liko gyvas įkirtus gyvatei; jo prašoma padėti nuo apakimo, nes pats buvo išgydytas, kai apako prie Damasko vartų.
Ikonografijoje atsispindi pagrindiniai jo gyvenimo epizodai, ypač atsivertimas ir nukirsdinimas.
