Apie evangelisto Luko asmenį žinome nedaug; svarbiausias ir brangiausias jo gyvenimo liudijimas – mus pasiekusi Evangelija ir jo plunksnai prisikiriama kita Naujojo Testamento knyga – Apaštalų darbai. Kiek pavyko sužinoti istorikams ir Šventojo Rašto tyrinėtojams, Lukas buvo iš pagonybės atsivertęs krikščionis, gydytojas ir apaštalo Pauliaus bendražygis. Kaip manoma, Luko evangelija parašyta apie 80 m. po Kr. Kadangi evangelistas Lukas pats buvo iš pagonybės atsivertęs krikščionis, taigi ir jo evangelijos pasakojimas pirmiausia skirtas pagonių pasauliui. Šioje evangelijoje Jėzus atskleidžiamas ne tiek kaip žydų lauktasis Mesijas, bet kaip visos žmonijos Išganytojas. Šį bei tą apie patį evangelijos autorių galime sužinoti gilindamiesi į jo užrašytą Gerosios naujienos pasakojimą.
Šventojo Rašto tyrinėtojai pabrėžia, kad Luko evangelija užrašyta nepaprastai kruopščiai ir tiksliai. Šiam evangelistui būdingas istoriko atidumas. Taip pat reikšmingas faktas, kad Lukas itin gerai išmanė graikų kalbą. Pirmos keturios evangelijos pagal Luką eilutės yra bemaž geriausias graikų kalbos pavyzdys Naujajame Testamente: „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas“ (Lk 1, 1–4).
Atkreipkime dėmesį, jog Lukas pats nebuvo evangelijoje pasakojamų įvykių liudininkas, tačiau užrašė tai, ką „perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai”. Jis, būdamas ištikimas apaštalo Pauliaus bendrakeleivis, pažinojo visus svarbiausius to meto bažnyčios asmenis. Taip pat reikšmingas faktas, kad Lukas du metus drauge su Paulium kalėjo Cezarėjoje. Tomis ilgomis nelaisvės dienomis jis turėjo galimybę klausytis Pauliaus liudijimo, klausinėti ir pasitikslinti, ką supratęs. Galime numanyti, jog šią galimybę Lukas puikiai išnaudojo, o vėliau surinko ir kitų Jėzų lydėjusių mokinių liudijimus.
Ypatingas evangelijos pagal Luką epizodas, daug ką pasakantis apie šios evangelijos autorių ir jo kaip istoriko kruopštumą, yra pasakojimas apie Jono Krikštytojo pasirodymo metą. Čia Lukas nurodo ne mažiau kaip šešias tą laikotarpį nusakančias datas: „Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais (1), Poncijui Pilotui valdant Judėją (2), Erodui esant Galilėjos tetrarchu (3), jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu (4), Lisanijui – Abilenės tetrarchu (5), prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo (6), pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.“ (Lk 3, 1–2). Taip gali rašyti tik žmogus, kuriam rūpi išdėstyti įvykius kiek įmanoma kruopščiau ir tiksliau.
Kaip jau minėta, Luko pasakojimas daugiau skirtas pagonių pasauliui. Teofilis, į kurį kreipiasi autorius evangelijos pradžioje, buvo kilęs iš pagonių, kaip ir pats Lukas. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties evangelijoje pagal Luką nėra nieko, ko svetimtautis (t.y. ne žydas) negalėtų perprasti ir suvokti. Skirtingai nuo evangelisto Mato, Lukui nelabai įdomus Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas Jėzaus gyvenime, jis iš viso labai retai cituoja senuosius pranašus.
Dar vienas išskirtinis evangelijos pagal Luką bruožas yra žydiškų žodžių pateikimas jų graikiškuoju atitikmeniu. Lukui svarbu, kad Gerąją Naujieną galėtų suprasti ir graikiškai kalbantieji. Taip Simonas Kananietis tampa Simonu uoliuoju (plg. Mt 10, 4 ir Lk 6, 15); Kalvarija vadinama ne žydiškuoju vardu Golgota, bet graikiškai – „Kaukolė”, nors abiem atvejais žodžio prasmė yra tapati - „kaukolės vieta”. Evangelistas Lukas niekada nevartoja žydiško termino rabbi, bet visada į Jėzų kreipiasi graikišku žodžiu „Mokytojau”.
Iškalbingas faktas, kad pasakojimą apie Jėzaus kilmę evangelistas Lukas pradeda ne nuo žydų patriarcho Abraomo, kaip tai daro Matas, bet nuo Adomo, visos žmonijos pirmtako (plg. Mt 1, 2 ir Lk 3, 38). Tuo šis evangelistas dar kartą patvirtina, kad Dievas siuntė savo Sūnų visai žmonijai, ne vien tik išrinktajai tautai.
