Lk 24, 13-35
13 Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. 14 Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. 15 Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. 16 Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. 17 O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.
18 Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ 19 Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. 20 Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. 21 O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. 22 Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo 23 ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. 24 Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
25 Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! 26 Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ 27 Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
28 Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. 29 Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. 30 Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. 31 Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. 32 O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
33 Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, 34 kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. 35 O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
Tai vienas nuostabiausių pasakojimų apie Jėzaus pasirodymą po prisikėlimo. Įdomiausia, kad mokiniai kelyje nepažįsta savo Mokytojo, o kai tik atpažįsta Viešpatį laužant duoną, šis paslaptingai pranyksta jiems iš akių.
Kur yra Emauso kaimas, į kurį keliavo mokiniai? Istorikai ir Šventojo Rašto tyrinėtojai negali nurodyti tikslios geografinės vietos, kur yra buvęs Emauso kaimas. Esama trijų vietų netoli Jeruzalės, kurios galėjo būti vadinamos Emausu: el-Qubeibeh - tačiau nėra duomenų, kad jis egzistavo I a.; Abu Ghosh ir Qaloniyeh.
Skaitydami pasakojimus apie Jėzaus pasirodymus mokiniams po Prisikėlimo, galime klausti: kaip vėliau, ypač po Jėzaus įžengimo į dangų, tikintieji patirs prisikėlusiojo Viešpaties buvimą? Juk nebesame tarp pirmųjų liudininkų, kurie iš tiesų Jį matė. Evangelijos pagal Joną 20–ajame skyriuje pasakojama, kaip Viešpats pasirodo apaštalui Tomui ir paskelbia paskutinį palaiminimą: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29). Evangelisto Luko užrašyto pasakojimo potekstė talpina savyje panašią mintį: Emauso istorija mus moko, kad Viešpaties buvimas atpažįstamas patirtyje, kuri pranoksta prisikėlimo pasirodymus.
Atkreipkime dėmesį į Jėzaus elgesį, prisiartinus prie kaimo, į kurį keliavo mokiniai: „Jėzus dėjosi einąs toliau“ (Lk 24,28). Žvelgiant paviršutiniškai - tai paprasčiausias pagarbos ir mandagumo gestas: Jėzus iš tiesų neketino eiti toliau, tačiau nenorėjo, kad mokiniai jaustųsi įpareigoti parodyti jam svetingumą, todėl jis „dėjosi einąs toliau“. Pagal Artimųjų Rytų paprotį svečias turėjo atsisakyti kvietimo pasilikti, kol būtų dar kartą pakviestas (plg. Pr 19, 2-3).
Žvelgiant teologiškai toks Jėzaus poelgis reiškia, kad Dievas niekuomet neprimeta savęs. Kiekvieno žmogaus tikėjimas turėtų būti spontaniškas laisvos valios atsakas į Dievo malonę.
Keliavimo, ėjimo veiksmas labai iškalbingas: skaitydami Evangeliją nuolat matome Jėzų, keliaujantį toliau. Kai žmonės Nazarete nepriėmė Viešpaties žodžių ir atmetė jį, Jėzus „praėjo tarp jų ir pasišalino“ (Lk 4,30). Taip pat kai minia norėjo sulaikyti Jėzų, jis atsakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę“ (Lk 4,43). Jėzus mokydamas keliauja po Galilėją, o nuo Luko evangelijos 9 skyriaus 51 eilutės iki 19 skyriaus 44 eilutės jis yra kelyje į Jeruzalę. Iš Apaštalų darbų knygos matome, kad po Jėzaus įžengimo į dangų, gavę Šventąją Dvasią, jo mokiniai taip pat keliauja ir skelbia Evangeliją iki žemės pakraščių.
Kol mokiniai prisiartina prie savo kelionės tikslo - Emauso, ateina vakaras, taigi abu kviečia Jėzų pasilikti (plg. Ts 19,9). Kaip anksčiau Jėzus buvo priėmęs muitininkų viršininko Zachiejaus vaišingumą, taip dabar priima savo bendrakeleivių svetingumą: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“ (Lk 19, 9).
Pakviestas bendrakeleivių, Jėzus užsuka pas juos ir kartu vakarieniauja. Krikščionis skaitytojas gali prisiminti Apreiškimo Jonui knygos žodžius: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3,20). Evangelisto Luko pasakojime svečias tampa šeimininku: Jėzus paima duoną, laimina ją, laužo ir duoda savo bendrakeleiviams. Keturi veiksmažodžiai – paimti, laiminti, laužyti, duoti - yra Jėzaus parašas, kurį mokiniai (ar bent jau skaitytojai) gali atpažinti prisiminę, kaip Viešpats penkiais duonos kepalėliais pasotino penkių tūkstančių žmonių minią (Lk 9,16) ir kaip valgė Velykų vakarienę su savo mokiniais prieš kentėdamas (Lk 22,19). Tuodu mokiniai pažino prisikėlusį Viešpatį prie stalo, o ne kelyje; taip pat ir Bažnyčia patiria prisikėlusio Kristaus buvimą susirinkdama prie Viešpaties stalo.
Svarbi šio pasakojimo vieta yra mokinių akių atvėrimas. Senajame Testamente taip pat randame istoriją, kai Viešpats atveria akis pranašo Eliziejaus tarnui (2 Kar 6,17-19). Kaip pasakoja evangelistas Lukas, mokinių „akys buvo lyg migla aptrauktos“ (Lk 24,16 ), bet po duonos laužymo „jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24,31). Evangelistas Lukas šioje vietoje žaidžia veiksmažodžiais „aiškinti “ ir „atverti”: Jėzus aiškino jiems Raštų prasmę (Lk 24,27 ir 32; Apd 17,3), jis atvėrė jiems akis (Lk 24,31) ir vėliau jis atvers jiems protą (Lk 24,45). Vos tik atpažintas Jėzus dingsta jiems iš akių (plg.Ts 6,21; 2 Mak 3,34; Tob 12,21; Apd 1,9; 8,39), o mokiniai prisimena, kaip jų širdys buvo užsidegusios, kai Jėzus jiems kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę. Taigi Emauso istorija tam tikra prasme pateikia skaitytojui dvejopą pasirinkimą: būti tuo, kurio širdis nerangi tikėti (Lk 24,25), ar tuo, kurio širdis užsidegusi (Lk 24,32). Mokinių širdžių užsidegimas buvo ir Jėzaus žodžių, ir Raštų prasmės atvėrimo pasekmė (Lk 24,32). Anksčiau Jėzus buvo sakęs, jog atėjo įžiebti žemėje ugnies (Lk 12, 49-50); dabar ugnis uždegta – mokinių širdys buvo užsidegusios (plg. Jer 20, 9; Apd 2,3).
Nors evangelistas Lukas pasakoja, kad diena jau buvo besibaigianti, kai jie atvyko į Emausą (Lk 24,29), „mokiniai tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę“ (Lk 24,33). Jeruzalės miestas užima ypatingą vietą tiek evangelijoje pagal Luką, tiek Apaštalų darbuose, kurie pagal tradiciją taip pat priskiriami evangelisto Luko plunksnai. Evangelijos pagal Luką pasakojimas prasideda ir baigiasi Jeruzalėje, o bažnyčios misija, kaip matome iš Apaštalų darbų, taip pat prasideda Jeruzalėje.
Emauso istorija yra versmė, prie kurios galima vėl ir vėl sugrįžti. Šis tekstas tiesiogiai susijęs su Velykų slėpiniu. Jei nuoširdžiai stengiamės ieškoti Dievo ir Jį pažinti, kiekvienais metais, artėjant Kristaus Prisikėlimo šventei, mums gali kilti klausimas: kokia prasmė slypi Velykų įvykiuose? Ir mes, kartu su mokiniais, keliaujančiais į Emausą, galime stengtis suvokti tų įvykių, kurie nutiko Jeruzalėje ir mūsų asmeninėje patirtyje, prasmę. Ar yra priežastis tikėti, kad Jėzus tikrai buvo prikeltas iš mirties, ir kad Dievas tikrai yra mūsų gyvenimo audrose?
Emausas buvo mažai žinomas kaimelis. Evangelistas Lukas nepasako, kokiu tikslu mokiniai ten keliavo. Jie galėjo eiti namo, su reikalais ar tiesiog norėdami pasitraukti iš Jeruzalės po tų baisių įvykių, kurių liudininkais jie buvo. Frederikas Buechneris aiškina Emausą kaip „vietą, į kurią einame turėdami tikslą pabėgti, išvengti akistatos su tikrove – barą, kiną, nesvarbu kas tai bebūtų; vietą, kur nuleidžiam rankas ir sakom: „Tepasikaria visi tie reikalai. Vis tiek nėra jokio skirtumo...“ Emausas gali būti naujų rūbų pirkimas, nauja mašina, rūkymas, antrarūšio romano skaitymas ar net tokio parašymas. Emausu gali būti ėjimas į bažnyčią sekmadienį. Emausas yra tai, ką mes darom ar sakom, kad užmirštume, jog pasauliui nieko nėra šventa: kad netgi išmintingiausi ir drąsiausi ir mylimiausi miršta; kad netgi kilniausios žmonių turimos idėjos – idėjos apie meilę, laisvę ir teisingumą – visuomet iškreipiamos savanaudiškų žmonių ir savanaudiškų tikslų.“
Prisikėlęs Viešpats pasitinka mus kelyje į mūsų Emausus, kasdienėse mūsų gyvenimo patirtyse ir vietose; vietose, į kurias mes pasitraukiame, kai gyvenimas tampa per sunkus. Šis pasakojimas taip pat mus įspėja, kad Viešpats pas mus gali ateiti neįprastais pavidalais, kai mažiausiai to tikimės.
Skaitydami Emauso istoriją, prisiminkime kitą evangelijos pasakojimą apie turtuolį ir Lozorių (Lk 16,19-31). Turtingasis kasdien švenčia, bet nepastebi prie jo durų gulinčio elgetos ir nepasidalina su juo savo duona. Po mirties iš pragaro jis meldžia Abraomą nusiųsti Lozorių atgal, kad įspėtų jo brolius, bet Abraomas atsako: „Jie turi Mozę ir pranašus”, ir kai turtuolis nepaliauja prašęs, Abraomo atsako, kad „jei jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (Lk 16,31). Kleopas ir jo draugas dalinasi stalo bendryste su nepažįstamu bendrakeleiviu ir atpažįsta jame savo Viešpatį, tuo tarpu turtingasis nekreipia jokio dėmesio į vargšo maldavimus, kol neatsiduria pragaro kančiose.
Įsivaizduokime, ką galėjo atrasti turtingasis žmogus, jei būtų pasidalinęs savo duona su Lozoriumi?
Dar kartą sugrįžkime prie fakto, jog kai tik mokiniai atpažino Viešpatį, šis pranyko jiems iš akių. Jei esam sąžiningi, turime pripažinti, kad Dievo artumo išgyvenimas nėra pastovus ar nuspėjamas. Ištikimieji Dievui tam tikromis akimirkomis patiria Jo artumą, o po to vėl gyvena kasdienį gyvenimą. Dėl šios priežasties reikia išmokti retrospektyviai branginti mūsų religinius išgyvenimus; tuodu mokiniai prisimena: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?“ Kaip Mozė, mes dažnai matome Dievo nugarą, kai Dievas praeina pro mus (Iš 33,23) ir galime su Jobu išpažinti: „Štai, jis eina pro šalį,/ bet aš jo nematau;/ jis pražingsniuoja,/ bet aš jo nepajuntu“ (Job 9,11). Kai mokomės gyventi Viešpaties artumo prisiminimu, Dievo malonė padeda mums augti tikėjime. Evangelistas Lukas šioje dvasinėje kelionėje nurodo mums kryptį: „Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje.<...>Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius“ (Lk 24 6,8).
Susitikimas su Viešpačiu nėra privati dovana, ši dovana niekada neduodama mums vieniems. Mokiniai, po prisikėlimo susitikę Viešpatį, siunčiami eiti ir liudyti. Ir moterys, neradusios Jėzaus kape, ir mokiniai, pažinę Jį laužant duoną, nedelsdami sugrįžta, kad džiaugsmingai pasidalintų savo išgyvenimais su kitais: „Jis prisikėlė“ (Lk 24,6); „Jis gyvas“ (Lk 24,23); „Viešpats tikrai prisikėlė“ (Lk 24,34-35). Kai kam šie žodžiai gali atrodyti tušti, bet tiems, kurie patyrė Dievo prisilietimą savo gyvenime, jie keičia tikrovę.
Velykos nesibaigia su Velykų sekmadienio saulėlydžiu. Jos tęsiasi mūsų gyvenimuose. Moterys nebegali vėl susitikti angelo, o mokiniai - paslaptingojo bendrakeleivio, tačiau tai nebeturi reikšmės. Gyvenimas niekados nebus toks pat, visi tolesni įvykiai bus Velykų tikrovės sklaida: Viešpats prisikėlė ir jis grįžta, kad sutiktų mus kelyje į Emausą ir atpažintume Jį laužant duoną. Kaip po to galime neiti ir nepasakoti?
