Lk 1, 26—38

Apreiškimo paveiksluose dailėje visuomet vaizduojama Mergelė, angelas ir Šventoji Dvasia. Pirmasis Apreiškimo scenos piešinys žinomas iš III a. (Priscilės katakombos Romoje). Manoma, kad Apreiškimas įvyko pavasarį, taip piešiniuose atsirado vazos su gėlėmis ar tiesiog lelija – Švč. Mergelės Marijos skaistumo simbolis.

Marija vaizduojama susimąsčiusi ir susirūpinusi dėl angelo pasveikinimo žodžių – apmąstanti jų. prasmę ir reikšmę. Marijos laikysenoje – nuolankumas ir nusižeminimas; ji atrodo lyg ir benusisukanti nuo angelo, tarsi iš netikėtumo gintųsi, tačiau angelas jai sako: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“.Arkangelas Gabrielius vaizduojamas sparnuotas, tradiciškai baltais drabužiais. Balandis – Šventoji Dvasia – įkomponuotas nuožulniame šviesos spindulių ruože.

Evangelistas Lukas pažymi, kad angelas atėjo į Nazaretą pas Mariją į namus, todėl Apreiškimo scena vaizduojama Marijos kambaryje. Marijos ir angelo susitikimo vieta šviesi, ir toji šviesa suprantama kaip krikščionybės kovų simbolis.
Apreiškimo Mergelei Marijai pasakojimas yra labai panašus į istoriją apie Jono Krikštytojo pradėjimą. Abiem atvejais Dievas siunčia arkangelą Gabrielių, kad paskelbtų apie kūdikio gimimą. Angelo pasirodymo pasakojimai primena Senojo Testamento knygose aprašytus apreiškimus: angelas padrąsina žmogų – „Nebijok“; pašaukia jį vardu, užtikrina jį ar ją radus Dievo malonę, paskelbia gimsiant kūdikį, atskleidžia gimsiančio kūdikio vardą ir nusako jo pasiuntinybę bei likimą Šventojo Rašto žodžiais. Išgirdę angelo apreikštą žinią, ir Zacharijas, ir Marija užduoda klausimą, tada jiems duodamas ženklas ir angelas pasitraukia.

Šių dviejų pasakojimų panašumas kviečia atidžiau pažvelgti į skirtumus. Pavyzdžiui, apreiškimas apie Jono Krikštytojo gimimą Zacharijui atėjo kaip Dievo atsiliepimas į karštas maldas. Tuo tarpu apreiškimas švč. Mergelei Marijai yra visiškai nelauktas ir netikėtas. Nuostabu, kad Jonas gims tėvams jau sulaukus senatvės, bet Jėzaus gimimo stebuklas bus dar didesnis – Jėzų pagimdys mergelė. Angelo apreikšta Jėzaus ateitis taip pat nurodo Jėzų būsiant įvairiais atžvilgiais didesnį nei jo pirmtakas.

Apreiškimo pasakojimą evangelistas Lukas pradeda nurodydamas įvykio laiką ir susiedamas jį su apreiškimu Zacharijui: jau šeštas mėnuo, kai buvo paskelbtas Jono Krikštytojo gimimas, taigi galime suvokti, kad Dievo planas jau pildosi. Tolesni įvykiai atskleidžia Dievo planą žmonijos išgelbėjimui. Arkangelas Gabrielius yra tik Dievo pasiuntinys. Pagrindinė apreiškimo figūra nėra Gabrielius ir ne Marija – tai maloningasis Izraelio Dievas. Laikas teka – nuo pažado Zacharijui iki Marijos atsakymo Gabrieliui praeina šeši mėnesiai.

Angelas pasveikina Mariją: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Šie angelo žodžiai aidu atkartoja Senojo Testamento pranašo Samuelio motinos Onos žodžius: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“ (1 Sam 1, 18). Žodžiai taip pat siejasi su Dievo artumo malonės pažadu, duotu Izraelio teisėjams: “Viešpats su tavimi“ (Ts 6, 12). Evangelistas Matas patvirtina, kad Jėzaus gimimas reiškia Dievo atperkančios meilės išsipildymą varde Emanuelis, o tai reiškia „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23).

Išgirdusi angelo žodžius, Marija sumišo. Nors dar nebuvo ištekėjusi, ji buvo sužadėta su Juozapu. Pagal to meto papročius, santuoką sutardavo nuotakos tėvas. Metus po sužadėtuvių jaunoji gyvendavo tėvų namuose. Tuomet jaunikis parsivesdavo ją į savo namus, ir savaitę būdavo švenčiamos vestuvės. Įstatymiškai santuoka būdavo patvirtinta ir laikoma galiojančia jau po sužadėtuvių. Taigi, jei Juozapas būtų miręs iki vedybų, Marija būtų buvusi laikoma našle.

Angelas tučtuojau nuramina Mariją patvirtindamas, jog ši radusi malonę pas Dievą. Tuomet seka gluminanti žinia: ji – Marija – susilauksianti kūdikio ir jis bus Dievo Sūnus! Jis bus pavadintas Jėzumi. Tolesnis angelo apreiškimas atskleidžia Jėzui Dievo skirtą vaidmenį žmonijos išganymo istorijoje. Skirtingai nuo Jono, kuris parengs tautą (Lk 1, 16–17), Jėzus bus vadinamas „Aukščiausiojo Sūnumi“ (Lk 1, 32). Jėzus bus viršesnis už Joną, nors šis ir pasirodys pirmiau. Jėzus karaliaus Izraelyje kaip jo protėvis Dovydas. Svarbi pasakojimo detalė yra Juozapo kilmės nurodymas – „iš Dovydo namų“ (Lk 1, 27). Kaip skelbė Raštai, Mesijas būsiąs iš Dovydo giminės. Taigi ši, iš pirmo žvilgsnio tokia nereikšminga detalė, yra dar vienas faktas, liudijantis Jėzų esant išpranašautu Gelbėtoju. Senojo Testamento Antrojoje Samuelio knygoje pranašui Natanui apreiškiama, kad per Dovydo sūnų Dievas įtvirtins savo karalystę amžiams (plg. 2 Sam 7, 13). Naujajame Testamente angelas paskelbia Marijos sūnų karaliausiant Jokūbo namuose per amžius (Lk 1, 33). Dievo pažadas Dovydui išsipildys tokiu būdu, kokio Dovydas negalėjo net įsivaizduoti. Kaip bebūtų, Jėzaus karalystė netaps žemišku, politiniu viešpatavimu, bet dvasine karalyste, kuri niekados nesibaigs.

Atsakydama į angelo pasveikinimą, Marija užduoda klausimą panašiai kaip Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas: „Kaip tai įvyks?“. Ji yra mergelė. Gabrieliaus atsakymas liudija mums, kad kūdikis gims Dievo galia. Kaip vėliau, per Jėzaus atsimainymą, debesis užeis ir uždengs juos (Lk 9, 34), taip dabar Šventoji Dvasia nužengs ant Marijos ir pridengs ją savo šešėliu. Todėl kūdikis bus Dievo; Marijos sūnus bus vadinamas ,„Aukščiausiojo Sūnumi“ (32a eil.), Dovydo sūnumi (32b eil.) ir „Dievo Sūnumi“ (35 eil.).

Galime nuspėti, kad Marija nežinojo, jog jos giminaitė Elzbieta laukiasi kūdikio. Be to ankstesnis pasakymas, kad Elzbieta slėpėsi, daro šį Marijos nežinojimą tikėtinu. Elzbietos džiaugsmo Marijai atskleidimas pasitarnauja kaip ženklas: jei Elzbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, gali susilaukti kūdikio senatvėje, tuomet Marija gali būti tikra, jog kas jai buvo pasakyta, tikrai įvyks.

Bent jau nuo IVa. buvo manoma, kad nuo Jono Krikštytojo iki Jėzaus gimimo praėjo šeši mėnesiai. Tradiciškai Jono Krikštytojo gimimo diena yra birželio 24-oji, o Jėzaus gimimas švenčiamas gruodžio 25 diena. Šios datos atitinka pagonių švęstas vasaros ir žiemos saulėgrįžų šventes, nors Naujasis Testamentas nepatvirtina šių datų. Bažnyčia šias datas pasirinko dėl keleto priežasčių. Gruodžio 25 diena yra kaip tik sukakus 9 mėnesiams nuo kovo 25 d., kuri nuo seno buvo laikoma pirmąja kūrimo diena. Šiuo požiūriu, į Jėzų žvelgiama tarsi į naujo kūrimo pradžią. Be to, gruodžio 25 d. yra tuoj po žiemos saulėgrįžos, kai dienos ima ilgėti. Krikščionys priėmė Jėzų kaip tikrąją pasaulio šviesą, kuri apšvies visas tautas (Jn 1, 9).

Paskutiniai angelo Gabrieliaus žodžiai patvirtina Dievo visagalybę: „Dievui nėra negalimų dalykų“. Pastarasis teiginys siejasi su Senojo Testamento Pradžios knygoje užrašytais Saros žodžiais: „Argi yra Dievui negalimų dalykų?“ (Pr 18, 14) ir vėlesniu Jėzaus patvirtinimu: „Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui“ (Lk 18, 27). Nevaisinga moteris išnešioja kūdikį. Mergelė tampa nėščia. Viešpats įžengia į žmonijos istoriją kaip kūdikis. Iš kapo ateina prisikėlimas ir Šventoji Dvasia įgalina bažnyčią pasaulinei misijai. Tai pažadas būsimuoju laiku: su Dievu bus viskas įmanoma.

Šio pasakojimo pabaigoje Marija atkartoja Senojo Testamento pranašės Onos žodžius: „Štai aš Viešpaties tarnaitė; tebūna man kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38; plg. 1 Sam 1, 18), ir netrukus Marija giedos šlovę Viešpačiui, kaip kad giedojo pranašė Ona prieš daugelį metų ( plg. Lk 1, 46–55 ir 1 Sam 2, 1–10): „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,  nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 46–49). Marija yra toji, kuri paklūsta Viešpačiui ( Lk 1, 39–56; 2, 34; 2, 51), ir Jėzus vėliau paskelbs: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 21).

Apreiškimas nebūtų išsipildęs be Marijos paklusnaus atsakymo, nuolankaus sutikimo ir ištarto „Taip“ Dievo valiai. Dievas išsirinko Mariją, pripildė ją savo malone, numatė jai reikšmingą vietą žmonijos išganymo plane, tačiau neįsivaizduojama, kad Dievas būtų vertęs Mariją susilaukti kūdikio prieš jos valią. Marija – ypatingas pavyzdys, kaip paklūstama Dievui, nepaisant asmeninės rizikos, nežinios, žmonių nuomonės.

Akivaizdu, kad evangelistui Lukui labai svarbu atskleisti, kaip Dievas pasirenka paprastus žmones, kad per juos įvykdytų žmonijos atpirkimo planą. Evangelijos pagal Luką pasakojimo pradžioje angelas Gabrielius pasirodo Zacharijui, senam kunigui, einančiam tarnystės pareigas šventykloje; tada jaunai, dar netekėjusiai mergaitei. Dievas pasirenka kukliuosius, ne didžiūnus ar galinguosius, kad išsipildytų atpirkimo planas. Vietoj to, kad pasiųstų angelą pas karalienę ar princesę, Dievas pasiuntė jį pas mergaitę, sužadėtą su dailide. Jie gyveno niekuo neįžymiame mieste, nereikšmingoje Romos Imperijos provincijoje. Jokios aplinkybės neleistų net įtarti, kokį vaidmenį jie suvaidins Dievo plane.

Marija buvo Dievo išrinkta, „malonės pilnoji“. Bet koks keistas šis palaiminimas! Šiandien daugelis mano, kad tie, kuriuos Dievas apdovanoja malone, džiaugsis patogiu gyvenimu: užims garbingą visuomeninę padėtį, susikurs gerbūvį ir bus apdovanoti gera sveikata. Tuo tarpu Marija, Dievo malonės pilnoji, buvo palaiminta susilaukti nesantuokinio kūdikio, o tai buvo laikoma nusikaltimu. Saugumas, klestėjimas ir patogumas niekuomet nebuvo Dievo palaiminimo esmė. Marija nuolankiai priima per apreiškimą gautą žinią: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Jos atsakymas yra klusnumo ir nuolankumo pavyzdys. Marija buvo palaiminta ir nešios karalių, bet tik tuomet, jei klusniai atsakys į Dievo kvietimą. Didžiausi palaiminimai yra susiję su draugyste, kuria Dievas dalijasi su mumis. Jie nėra atpildas už kokius nors mūsų nuopelnus, bet gryna Dievo meilės dovana, kurią esame laisvi priimti arba ne. Galbūt Kalėdų šventė mums atsiskleistų nauju grožiu ir prasmingumu, jei suvoktume, kad Kalėdų garbė atėjo per paprastų žmonių sutikimą priimti Dievo valią savo gyvenime.

Nuostabiausia yra tai, jog Dievas įžengia į žmonių gyvenimą, nepaisant tame gyvenime egzistuojančio smurto, nuodėmingumo ir ištvirkimo. Jis ateina vaduoti žmonijos iš skurdo ir nuopolio, pats tapdamas žmogumi, mūsų broliu. Dėl šios priežasties Jėzaus gimimo Apreiškimu yra paskelbiama viltis žmonijai. Dievas nepaliko mūsų dėl nuodėmių, jis neišsigando mūsų silpnumo ir neištikimybės. Dar daugiau, Dievas atsiuntė Jėzų – mūsų Atpirkėją ir Išganytoją, ir Jo viešpatavimas niekuomet nesibaigs.