Basųjų karmelitų ordino vienuoliai Kaune įsikūrė XVIII a. pradžioje. 1706 m. vasarą jie Kaune, netoli Nemuno, nusipirko mūrinį namą su daržu, vėliau – dar vieną namą ir keletą sklypų. Iš karto vienuoliai pasistatė Šv. Teresės Avilietės koplyčią, o 1726 m. – Šv. Elijo bažnyčią. Tik 1770 m. basieji karmelitai, gavę popiežiaus, Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto ir Vilniaus vyskupo leidimus, sudarė sutartį su Kauno miesto magistratu ir Šv. Kryžiaus parapijos klebonu, kad jie miestui perduos savo valdas, o miestas jiems perleis Šv. Kryžiaus bažnyčią (basieji karmelitai magistratui už šią bažnyčią sumokėjo 40 tūkst. auksinų). Taigi nuo 1772 metų Šv. Kryžiaus bažnyčia priklausė basųjų karmelitų ordino vienuoliams. Tuo metu vienuolyno viršininku buvo tėvas Kristupas.
1772 m. rugpjūčio 7 d. karmelitų vienuoliai apsigyveno prie Šv. Kryžiaus bažnyčios. Iš pradžių jie pasistatė nediduką medinį namelį, vėliau – erdvų, mūrinį dviejų aukštų vienuolyną, tačiau ir toliau valdė savo senąją Šv. Elijo bažnyčią. Sykiu skyrė daug jėgų Šv. Kryžiaus bažnyčios atnaujinimui pagal Ordino dvasią ir poreikius.
1777 m. vienuolyno vyresniojo F. Horaino rūpesčiu pastatyti trys mūriniai korpusai, sujungti į netaisyklingos H formos statinį, stovintį dabartinių Gedimino ir Kaunakiemio gatvių kampe, į rytus nuo bažnyčios, pagrindiniu pietų fasadu atgręžtą į Kaunakiemio gatvę. Netoli namo stovėjo nemažai ūkinių pastatų, buvo keletas daržų ir parkas-sodas.
1812 m. birželio 23–26 d. vienuolyne buvo stabtelėjęs Napoleonas su savo štabu. Po karo apnaikintas pirmasis aukštas remontuotas. 1831 metais, siaučiant choleros epidemijai, vienuolynas pavertas ligonine. Pirmajame vienuolyno aukšte būta 16 skliautuotų celių, valgykla, kepykla, virtuvė, sandėliai, o antrajame – 19 celių ir biblioteka. 1836 m. antrajame aukšte įrengta karo ligoninė. Tais pačiais metais nugriautas koridorius, jungęs bažnyčią su vienuolynu, namas suremontuotas. Pastatas remontuotas taip pat 1843 ir 1844 m. 1845 m. caro valdžia uždarė ir bažnyčią, ir vienuolyną. Vienuolynas atiteko rusų okupacinei karinei vadovybei, ji pastatą pavertė ligonine. Į šiaurę nuo vienuolyno 1855 m. pagal architekto F. Helmholco projektą pastačius naują ligoninę, tik dalis jo vis dar naudota ligoninei. Kitoje dalyje įsikūrę ligoninės administracija ir personalas. Po 1860 m. gaisro pastato rekonstrukcijos projektą parengė architektas V. Kulikovskis. 1885 m. rytinis korpusas pailgintas šiaurės link. 1919 m. pristatytas naujas korpusas. Apie 1930 m. pastatas remontuotas. Po Antrojo pasaulinio karo jame vis dar veikė ligoninė. Pokario metais vėl vyko remontas. Rytų korpuse prie laiptinės buvęs kvadratinis bokštas nugriautas, pietų pusėje panaikinta kiemo tvora ir vartai. Aštuntajame dešimtmetyje pastatas pritaikytas lengvosios pramonės įmonei ir perduotas naudoti „Dangos“ siuvimo-galanterijos fabrikui.
Vienuolyno namas sumūrytas iš plytų, tinkuotas. Pirmojo aukšto patalpas ir rūsius dengia cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, antrojo aukšto lubos plokščios. Visuose trijuose korpusuose patalpos išdėstytos vienoje koridoriaus pusėje.
Korpusų kampuose ir tarp langų rimtiškai kartojasi jonėniniai piliastrai. Langus juosia kuklūs stačiakampiai apvadai. Vidurinio korpuso centre yra portalas, papuoštas dorėniniais piliastrais, antablementu ir segmentiniu sandriku. Virš pirmojo aukšto langų abipus portalo – trikampiai sandrikai.
Prie basųjų karmelitų vienuolyno veikė Švč. Marijos Škaplierinės ir Šv. Juozapo brolijos.
Parengta pagal prof. Laimos Šinkūnaitės straipsnį ir leidinį „Kauno architektūra“
