Šalia Nemuno stovinti Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčia – puikus brandžiojo baroko meno paminklas. Tikėtina, kad ją suprojektavo Pažaislio kamaldulių vienuolyno statytojas architektas Pietro Puttini. Tai dvibokštis vienanavis lotyniško kryžiaus plano pastatas su dviem simetriškai išdėstytomis koplyčiomis bei zakristijomis iš šonų. Greta bažnyčios – buvęs karmelitų vienuolynas.

Bažnyčios ištakos siekia 1510 m. liepos 10 d., kai Kauno gyventoja Darata Nabienė paaukojo žemės sklypą prie upės Šv. Kryžiaus vardo bažnyčios statybai. 1700 m. birželio 27 d. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostauskas pašventino naujai pastatytą mūrinę Šv. Kryžiaus Išaukštinimo ir Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčią.

1770 m. Basųjų karmelitų ordino vienuoliai sudarė sutartį su Kauno miesto magistratu ir Šv. Kryžiaus parapijos klebonu, pagal kurią ši bažnyčia atiteko jiems. 1772 m. rugpjūčio 7 d. vienuoliai apsigyveno prie Šv. Kryžiaus bažnyčios, pasistatė šalia jos erdvų, mūrinį dviejų aukštų vienuolyną.

Bažnyčia labai nukentėjo XIX a. 1845-aisiais ji ir vienuolynas caro okupacinės valdžios sprendimu buvo visai uždaryti. 1881 m. vyskupo Aleksandro Kazimiero Beresnevičiaus pastangų bei žmonių prašymų dėka Šv. Kryžiaus bažnyčia sugrąžinta katalikams.

XIX a. pražuvo daug bažnyčios meno vertybių, barokinė vidaus įranga buvo išgriauta. Tačiau išliko tikinčiųjų itin gerbiamas Karmelitų Dievo Motinos atvaizdas (XVII a. pab.–XVIII a. pr.), šiuo metu kabantis koplyčioje įrengtame to paties vardo altoriuje.

Šv. Kryžiaus bažnyčia išsiskiria prasminga ikonografine panorama. Pats seniausias išlikęs sienų tapybos kūrinys glaudžiai susijęs su tuometiniais bažnyčios šeimininkais karmelitais. Tai XVIII a. II pusėje kupole nutapyta panoraminė kompozicija Elijo ėmimas į dangų ugnies vežimu. Likusios septyniolika XIX a. akademiniam stiliui priskiriamų kompozicijų įvairiais aspektais atskleidžia Kristaus slėpinių temą.